„Nokia Lumia 1520“: apžvalga

Vos pradėjus naudoti naują „Nokia“ telefonų vardinimo sistemą – triskaičius kodus, kuriuose pirmasis turėjo reikšti santykinę įrenginio kokybę – buvo žadama, kad pačios aukščiausios klasės įrenginių pavadinimai prasidės devynetuku. Bet kas taisykles sau sugalvoja, tas jas gali ir kaitalioti pagal poreikį – praėjusiais metais buvo pristatytas daugiau fotoaparatas nei telefonas „Lumia 1020“, o spalį – ir „Lumia 1520“.

Vieną tokį „kokybiškesnį už kokybišką“ (bent jau tokią nuomonę perša pavadinimui panaudotų skaičių kiekis) telefoną teko išbandyti ir DELFI.

Pradžiai verta paminėti, kad Suomijos bendrovė, pereinanti į „Microsoft“ sudėtį, nusprendė judėti kryptimi, kurią dar 2011 metų vasaros gale pasiūlė „Samsung“ su telefonu „Galaxy Note“ – panašu, kad per kiek daugiau nei dvejus metus išaiškėjo, jog visgi milžiniško telefono ir planšetinio kompiuterio (planšefono, planšetofono, telešetės?) hibridai nėra toks beviltiškas produktas, kaip galėjo pasirodyti po pirmų nesėkmingų bandymų juos sutalpinti kišenėje.

Tiesa, „Nokia“ tikrai nepaskęs pretendentų į „Galaxy Note“ vietą būryje – jau vien dėl to, kad tai yra įrenginys su „Windows Phone 8.1“ sistema, kitaip tariant, pirmas „Windows“ planšefonas.

Ir nors ekranas yra 6 colių įstrižainės, „Nokia“ inžinierius galima pagirti už puikaus dizaino telefono briaunas – dėl jų telefonas rankoje neatrodo labai didelis. Kol į jį nepažiūrima. Štai žiūrint jis atrodo tikrai nemažas – na, tiksliau, toks pats didelis, kaip ir kiti šios klasės gaminiai.

Beje, nepaisant gigantiškumo, telefonu visai sėkmingai galima naudotis viena ranka net ir vidutinio dydžio rankų „turėtojams“ – jo matinis (bent jau kai telefonas yra juodas) polikarbonato korpusas, išpjautas iš vientiso plastiko gabalo pakankamai patikimai „prilimpa“ prie pirštų, kuriais jis prilaikomas iš apačios, o tuomet nykščiu galima sėkmingai pasiekti ir viršutinį priešingos pusės kampą. Matinis paviršius yra ir balto bei geltono korpuso, o raudonas „Lumia 1520“ yra su blizgiu, „lipniu“ paviršiumi.

Telefono ekranas „krito į akis“ dar išpakavimo metu – kaip bebūtų keista, telefonas įsijungė dar apklijuotas plėvele ir kuo sėkmingiausiai reagavo į komandas, tarsi apsauginio sluoksnio ant jo visai nebūtų. Taip yra dėl to, kad įrenginyje panaudota dviguba reagavimo į lietimą sistema – jis reaguoja ir į prisilietimą, ir į spaudimą. Tiesa, reakciją į spaudimą galima išjungti – ir, tikėtina, kad šiltuoju metų sezonu, kuomet pirštinėmis nesinaudojama, tai būtų visai protinga, nes dėl padidinto ekrano jautrumo jis kartais kišenėje „pradeda gyventi savo gyvenimą“ – atsirakina, kam nors paskambina, prijunginėja visokių programėlių...

Ši su ekrano jautrumu perlenkta lazda – turbūt vienintelis paminėjimo vertas trūkumas, kurį „Nokia“ inžinieriams vertėtų pašalinti. Nes visa kita paruošta taip, kaip dera pačios aukščiausios klasės įrenginiui, kuris gali visiškai lygiomis sąlygomis konkuruoti su „Android“ kokybiškiausiais planšetofonais: 4 branduolių 2,2 GHz taktinio dažnio „Snapdragon 800“ (aukščiausios klasės šiuo metu diegiami procesoriai), 2 GB darbinės atminties, 32 GB nuolatinės atminties, ekranas – „FullHD“ (1960 x 1080 taškų) raiškos, kontrastingas ir su puikiai atkuriama juoda spalva, kamera – su pažangiąja „PureView“ technologija, kurios galėtų pavydėti bet kuris konkuruojantis telefonų gamintojas.

Kalbant apie naujojo „Nokia“ milžino kamerą, ji taip pat milžiniška. Tiesa, ne tokia, kaip „Lumia 1020“, bet vis vien maždaug milimetru išsišovusi iš korpuso paviršiaus. 1520 modelio kameroje netilpo ir visa „Lumia 1020“ kameros kokybė – iš 41 MP raiškos liko „tik“ 20 MP. Ir jeigu „Nokia“ vertinimu tai yra „taupusis“ variantas, tai jam prilygti bandantiems konkurentams (visiems, išskyrus „Sony“ su „Xperia Z1“) tikriausiai lieka gailiai verkti kamputyje. Žinoma, kamerą sudaro ne vien jutiklis (šiame telefone – 1 cm dydžio), bet ir lęšių sistema. Galbūt kiek liūdina tai, kad telefono diafragma yra f1/2,5 dydžio (konkurentai jau kartais naudoja ir f1/1,8 diafragmas, o tame pačiame „Lumia 1020“ yra f1/1,5 diafragma), kas bent jau teoriškai turėtų kliudyti fotografavimui tamsoje (sumažinama anga, per kurią šviesa gali pasiekti jutiklį). Bet padėtį pagerina dar vienas „Nokia“ koziris – optinio vaizdo stabilizavimo sistema, suteikiantis galimybę šiek tiek padidinti nuotraukos fiksavimo išlaikymą nekeliant grėsmės vaizdo aštrumui dėl aparato drebėjimo rankoje.

Vienas iš didžiausių „Nokia PureView“ serijos kamerų privalumas – jos valdymo aplinka, suteikianti galimybę visus esminius fotografavimo nustatymus pasirinkti rankiniu būdu – jutiklio jautrumą, baltos šviesos balanso reguliavimą, išlaikymą, ekspoziciją, fokusavimo atstumą. O tokia nustatymų gausa suteikia galimybę ir pabandyti užfiksuoti meniškesnius vaizdus, ne tik išsitraukiant iš kišenės ir fotografuojant kaip papuola, su automatiniais nustatymais (nors tokia galimybė, žinoma, taip pat egzistuoja ir šiame įrenginyje).

Fotografijų kokybei priekaištauti galima tik turint labai didelių ambicijų, kad telefonas fotografuos ne prasčiau už profesionalią veidrodinę kamerą – tikriausiai tų laikų mums dar teks palaukti kokią dešimtį metelių (nors štai dpreview.com skelbia, kad veidrodinius fotoaparatus nuotraukų kokybe „Nokia“ pavys jau po trejų metų). Bet šio telefono kamera tikrai niekuo nenusileidžia, o daugeliu atžvilgiu ir lenkia konkurentus iš „Android“ ir „iOS“ stovyklos.

Tikriausiai įdomiausia šio telefono naujovė – ne techninė, o programinė. Tai – „Nokia Storyteller“ programa, savotiškas asistentas, visas nuotraukas sukaišiojantis į joms skirtus stalčiukus pagal fotografavimo vietą ir laiką. Ir nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai yra nuobodi, niekam nereikalinga funkcija, tačiau iš tiesų nuostabu yra susimažinus nuotrauką pamatyti kurioje pasaulio vietoje ji nufotografuota, o tame pačiame žemėlapyje galima rasti ir kitas vietas, kur kas nors buvo fotografuojama. Neabejotinai puikus kelionių po pasaulį istorijos pasakotojas.

„Lumia 1520“ ekranas nuo ankstesnių šio gamintojo produktų labiausiai skiriasi tuo, kad į jį telpa ne du, o trys vidutinio dydžio piktogramų stulpeliai. Tai reiškia, kad į darbastalį sutalpinamų programų ir nuorodų rinkinys sutrumpėja trečdaliu ir viskas pasiekiama greičiau.

Anksčiau buvo įprasta girdėti, kad „Nokia“ telefonai procesoriaus atžvilgiu už „Android“ telefonus yra silpnesni dėl to, kad kasdieniam naudojimui galingi procesoriai tiesiog nereikalingi – „Windows“ sistema procesoriaus išteklius naudoja taupiau, todėl su mažiau galios atlieka daugiau darbo. Be to, galingesni procesoriai greičiau graužia akumuliatoriuje sukauptą energiją. Ir nors tai tiesa, galingesni fotografavimo ir nuotraukų apdorojimo įrankiai pareikalavo priimti sprendimą naudoti galingiausią dabartinį procesorių – tokiu būdu suomiai konkurentams iš rankų išmuša kozirį ir dabar nebenusileidžia gigahercų ir branduolių lenktynėse.

3400 mAh talpos akumuliatorius taip pat elgėsi labai solidžiai – diena įprastinio naudojimo su keliais skambučiais, keliomis dešimtimis interneto naudojimo minučių ir protarpinio fotografavimo – surijo vos pusę akumuliatoriuje buvusios energijos, o vieną parą visiškai be darbo gulėjęs įrenginys sunaudojo apie 20 proc. akumuliatoriaus.

Paskutinė pastaba yra nukreipta ne į „Nokia“ konkrečiai, bet į „Windows Phone“ operacinę sistemą, su kuria Suomijos įmonė jau keletą metų yra glaudžiai susijusi, o ateityje šis ryšys tikrai nesilpnės: Nors gamintojai ilgą laiką džiaugėsi, kad programėlių kiekis auga pasakiškai greitai, pastaruoju metu šių pagyrų girdisi kiek mažiau. Paskutiniais praėjusių metų rugpjūčio duomenimis, programėlių parduotuvėje buvo 175 000 produktų, jų kiekis didėjo maždaug po 10 000 per mėnesį, taigi, galima tikėtis, kad dabar jų yra apie 220 000.

Konkuruojančios sistemos gali pasigirti penkiskart didesniais programėlių kiekiais, o naujų programėlių kūrėjai „Windows Phone“ vis dar vertina kaip tokią, kurios naudotojai kokio nors „Android“ šedevro gali vienus-kitus metelius palaukti. Ir (vertinant labai subjektyviai) susidaro vaizdas, kad „Android“ ir „iOS“ sistemoms kuriamos programėlės yra kur kas kokybiškesnės, kad konkuruojančios sistemos turi stipresnį ir gausesnį programuotojų palaikymą, o iš kitos sistemos atkeliavęs vartotojas „Windows Phone“ parduotuvėje gali pasijusti tarsi prie spalvingos gausos pripratęs vakarietis sovietinėje krautuvėje, kur mėsos skyriuje galima rasti tik „Turisto pusryčius“ ir karvės tešmenį.

Kita vertus, labai rimtas šio telefono koziris yra „Nokia“ programėlės – jau minėta „Nokia Storyteller“ ir fotografavimo aplinka, nemokamas navigacijos ir žemėlapių programų rinkinys, kuriam vargu ar gali prilygti kitų mobiliųjų operacinių sistemų pasiūlymai, o taip pat – „Office“ biuro programų rinkinys, suteikiantis galimybę jei ne rašyti didelės apimties tekstus ir kurti „Excel“ lenteles, tai bent jau patogiai jas peržiūrėti ir paredaguoti pagal poreikį (žinoma, kurti šiuos dokumentus taip pat įmanoma – tiesiog tai nėra taip patogu, kaip sėdint prie pilnaverčio kompiuterio).

Reziumė ir kaina:

Milžiniškas, greitas, tvirtas puikiai atrodantis ir nuostabiai fotografuojantis – „Nokia“ inžinieriai sukūrė tikrą šedevrą tiems, kuriuos domina planšetofonai ir fotografija. Jeigu tai būtų telefonas su „Android“, konkurentai tikriausiai drebėtų iš baimės. Bet net ir su „Windows Phone“ tai yra labai solidus konkurentas patiems pažangiausiems „Samsung“, „Sony“, HTC ar LG produktams, kuris, tiesa, solidžiai ir kainuoja – kol kas juo Lietuvoje oficialiai prekiauja tik „Omnitel“, o kaina – 2400 litų.