Ko mobiliajame telefone reikia eiliniam naudotojui? Šį klausimą sau užduoda kiekvienas šių įrenginių gamintojas. Ir daugelio jų atsakymai yra skirtingi. O tai, ar telefonas jums patiks, labai priklauso nuo to, kaip sutampa jūsų ir gamintojo atsakymų versijos. Bandant paskutinį „LG G2“ flagmaną kilo įtarimas, kad Pietų Korėjos bendrovė rado kaip perskaityti mano mintis.
Ko mobiliajame telefone reikia eiliniam naudotojui? Šį klausimą sau užduoda kiekvienas šių įrenginių gamintojas. Ir daugelio jų atsakymai yra skirtingi. O tai, ar telefonas jums patiks, labai priklauso nuo to, kaip sutampa jūsų ir gamintojo atsakymų versijos. Bandant paskutinį „LG G2“ flagmaną kilo įtarimas, kad Pietų Korėjos bendrovė rado kaip perskaityti mano mintis.
Ką tokio ypatingo pasiūlė „LG Electronics“? Iš esmės galima būtų sakyti, kad nieko ypatingo – jokių ypatingų akį traukiančių priedų, padedančių išmatuoti atmosferos slėgį ar naudoti kelis telefonus stereo garsui atkurti, jokio stebuklingo fotoaparato, kuriuo fotografuojamas nuotraukas būtų galima net ant žurnalo viršelio dėti, jokių išskirtinių apsaugų nuo aplinkos poveikio. Bet už tai pasiūlė žvėriškai galingą telefoną už tokio lygio įrenginiams nebūdingai mažą kainą.
O ko dar telefone reikia? Gero, maloniai liečiamo ekrano ir patogaus valdymo. Ekrano požiūriu jokių priekaištų LG turėti negalima – spalvų sodrumas stulbinantis, raiška – HD (1920 x 1080 taškų per visą 5,2 colių įstrižainės IPS ekraną). Ekranas padengtas įbrėžimams atspariu „Gorilla Glass 2“ stiklu ir ties briaunomis maloniai linkdamas nusileidžia link rėmelio – atrodo, smulkmena, bet laikyti rankoje labai malonu. Ekrano dydis laikymo rankoje patogumo negadina, mat jis užpildo praktiškai visą korpusą ir juodoms juostelėms iš visų ekrano pusių vietos lieka labai nedaug.
Dėl valdymo patogumo galima kiek pasiginčyti. Per porą savaičių taip ir nepavyko sau atsakyti į kankinantį klausimą: ar geriau kai visi telefono mygtukai (garsumo didinimo/mažinimo ir įjungimo/išjungimo) yra ne korpuso šonuose, o ant nugarėlės? Bet dizainerių bandymas yra tikrai įdomus, telefono estetinio vaizdo nebjaurojantis, o atvirkščiai, jį netgi pagražinantis (na bet tai labai subjektyvu).
Per kelerius metus išmaniųjų telefonų naudojimo pirštai taip priprato mygtukų ieškoti šonuose, kad bent jau per tokį trumpą naudojimo laiką nepavyko visiškai persiorientuoti į nugarėlės maigymą: kai jie spaudomi tik apčiuopomis (į ekraną visada maloniau žiūrėti nei į nugarėlę), gana dažnai kartu su įjungimo/išjungimo mygtuku spustelėjimas ir kuris nors iš garso reguliavimo mygtukų.
Antra medalio pusė, susijusi su mygtukais nugarėlėje – alternatyvus ekrano užrakinimo arba atrakinimo būdas dviem greitais pabarbenimais į ekraną (savotiškas „doubleclickas“ pirštu). Panašu, kad LG inžinieriams gali tekti kažką patobulinti – ekraną atrakinti barbenant jį pirštu tik labai retais atvejais pavykdavo iš pirmo karto. O norint jį užrakinti šiuo būdu reikia, kad ekrane būtų nenaudojamo darbastalio ploto, be jokių piktogramų ir kitų valdymo elementų. Pagrindiniame ekrane tokios vietos ne visuomet yra, nes naujų programėlių piktogramos pagal nutylėjimą talpinamos būtent į jį, taigi, arba reikia po kiekvieno naujos programėlės įsidiegimo atsilaisvinti ekrane vietos specialiai užrakinimui, arba persistumti į laisvesnį ekrano plotą ir jį barbenti.
Galima būtų purkštauti ir dėl korpuso medžiagos pasirinkimo – nors LG bandė sukurti anglies pluošto raštą, visgi tai yra lygus, blizgus plastikas, kuris lengvai išsiterlioja pirštų atspaudais. Bet toks korpusas turi ir savo privalumų: didėjant ekranams ir norint nykščiu pasiekti tolimąjį viršutinį ekrano kampą, patį telefoną reikia arba valdyti dviem rankomis, arba laviruoti telefonu ant trijų pirštų, atremtų maždaug į įrenginio vidurį. Ir šiuo atveju neslystanti nugarėlė yra labai paranki – naudotis tokiu telefonu, atrodo, yra kur kas saugiau nei tokio paties dydžio įrenginiu su matine, po delną slidinėjančia nugarėle. Taigi, tai yra daugiau privalumas nei trūkumas.
Telefono sparta yra stulbinanti – „Antutu Benchmark“ teste kiekvieno bandymo metu jis uždirbo daugiau nei 35 000 taškų. Palyginimui, metų pradžioje „HTC One“ pasiekdavo 24 000 taškų ribą, o „Samsung Galaxy S4“ teste surinkdavo 28 000. Tiesa, pastaroji įmonė buvo pričiupta sukčiaujant spartos matavimo testuose – užfiksavus, kad įjungta greičio matavimo programa, dirbtinai trumpam padidinamas procesorių dažnis.
Žinoma, neišsinagrinėjus giliau sunku teigti, kad LG taip pat nesiėmė tokių „purvinų žaidimų“, be to, iš dalies teisūs būtų ir tie, kurie sako, kad sintetiniai spartos matavimo testai yra nedaug ko verti, nes tai nėra realioje aplinkoje naudojamos programėlės. Bet kaip testą galima panaudoti ir didžiausius telefono išteklių rajūnus – žaidimus. Ir šiuo atžvilgiu pirmas kandidatas yra grafikos požiūriu sunkiai pralenkiamas gražuolis „Real Racing 3“. Kaip ir tikėtasi, nė menkiausio trūkčiojimo ir jokio pagrindo skųstis, kad telefonas „stabdo“. Na tikrai begėdiška būtų skųstis, kai į jį įdėtas 2,25 GHz dažnio 4 branduolių „Qualcomm Snapdragon 800“ pagrindinis procesorius ir 450 MHz dažnio „Adreno 330“ grafikos procesorius bei 2 GB darbinės atminties. Šis elementų rinkinys veikė tarsi tiksliai suderintas laikrodis – per 2 savaites nė karto „nenulūžo“, netrūkčiojo, nestrigo.
Akumuliatoriui jokių priekaištų nėra – po santykinai aktyvaus naudojimo (interneto naršymo, skambučių, žinučių rašymo, žaidimų) visą dieną, vakarop akumuliatoriuje buvo dar likę apie 30 procentų energijos. Jokių stebuklų – bet kokiu atveju šis telefonas, kaip ir dauguma kitų išmaniųjų, naktį praleidžia prijungtas prie kroviklio – bet vakare nebūna streso, kad štai, jau tuoj išseks energija ir liksiu be ryšio. Nors tą „vakarinį“ likutį galima labai greitai išnaudoti bandant tamsiame miške pasišviesti sau kelią, LED blykstę naudojant kaip žibintuvėlį.
Nors „LG G2“ fotoaparatas nėra 41 ar 20 MP raiškos monstras, kokį į savo telefonus montuoja kai kurie konkurentai, jo 13 MP jutiklis yra daugiau nei per akis netgi tuomet, kai telefonas pretenduoja vadintis „flagmanu“. Šiuo telefonu galima visiškai sėkmingai fiksuoti kokybiškus kadrus ir labai šviesioje aplinkoje, ir prieblandoje – nuotraukų kokybę pagerina optinio vaizdo stabilizavimo sistema, gaunamų vaizdų spalvos yra sodrios, vaizdo aštrumas – toks, kokio ir galima tikėtis iš kokybiško telefono fotoaparato. Tiesa, pasitaikydavo tokių kadrų, kuriuos, net ir apšviestoje patalpoje gerokai apgadindavo triukšmas. Išskirtinė telefono savybė – fokusavimo „tinklelis“, skirtas automatiniam režimui, kuomet fokusuojamasi ne į vieną tašką, o į gana didelį kadro centro plotą. Nors esant ypatingiems poreikiams fokusavimo vietą galima ir perkelti į būsimos nuotraukos pakraštį.
Ir pabaigai – pagrindinis telefono privalumas: įvertinus tai, kad panašių techninių specifikacijų telefonai su kitu prekės ženklu gali kainuoti gerokai virš 2000 litų, LG pasiūlymas – 1700 lietuviškos valiutos vienetų – skamba itin viliojančiai.
