Pirmąkart paėmus šį telefoną į rankas neišvengiamai pradėjo gerėti nuomonė apie kinų meistriškumą gaminant technologinius įrenginius. „Ascend P6“ bent jau išoriškai tikrai nepanašus į „kinišką fufliaką“, kurį galima būtų pasiūlyti nebent nemylimai uošvienei.
6,18 mm storio korpusas – tai žygdarbis, kurio dar nesugebėjo atlikti nė vienas kur kas anksčiau gerą reputaciją išsikovojęs telefonų gamintojas: kitiems ir 8 mm storio korpusas atrodė pakankamai neprastai. Juolab, kad „Huawei“ korpusas ne tik išoriškai atrodo tikrai kokybiškai, bet, nepaisant nenuimamos nugarėlės, suteikia galimybę įdėti ir „microSD“ atminties kortelę. Negalima pamiršti ir 5 MP kameros priekinėje sienelėje – tikro džiaugsmo tiems, kuriems nesvetima naujausia savęs fotografavimo mada. Ir kinų sukurta vartotojo sąsaja atrodo neprastai – pagrindiniame ekrane „vidžetai“ išdėstyti ganėtinai logiškai ir yra patogūs bei funkcionalūs. Dar kartą maloniai nustebina įrenginio komplekte esantis guminis apsauginis dėklas – jį siūlo toli gražu ne visi gamintojai. O grąžų daiktą norisi saugoti, kad jis ir kitą dieną būtų gražus.
„Ascend P6“
DELFI (T. Vinicko nuotr.)
Bet tuo gerieji kiniški siurprizai ir baigiasi. Iš pirmo žvilgsnio elegantiškai atrodantis kištukas, įstatomas į ausinėms skirtą lizdą, bet naudojamas SIM ir „microSD“ lizdams atidaryti, tampa gana rimta našta, kai norisi į lizdą įstatyti ausinių kištuką. Mat lizdų atidarymo įrankiui tada vietos nebelieka – jį tenka įsidėti į kišenę ar piniginę. Arba (labai tikėtina, kad tai bus dažniausiai pasitaikantis atvejis) – tiesiog pamesti. Ir ausinių lizdo vieta pasirinkta keistokai – kairės šoninės briaunos apatinėje dalyje. Įsivaizduokite koks malonumas kištis tokį daiktą į kišenę, kai jis visur kliūna.
„Ascend P6“
DELFI (T. Vinicko nuotr.)
Telefono techninėse charakteristikose nurodoma, kad įrenginyje sumontuotas 5 branduolių 1,5 GHz dažnio procesorius ir 2 GB darbinės atminties – galėtų pasirodyti, kad tokie techniniai rodikliai turėtų žadėti gana rimtą našumą, tinkamą net ir pačioms reikliausioms programoms leisti. Deja, šioje vietoje „Huawei“ nuvylė – siekiant mažinti kaštus bendrovė naudojo savo pačių sukurtą procesorių, kuris konkurentų naudojamiems „Snapdragon“, „Krait“ ar „Exynos“ procesoriams našumu smarkiai nusileidžia. Smarkiai – tai bent 2 kartus: „AnTuTu“ spartos teste „Ascend P6“ vos sugebėjo perkopti 9000 taškų ribą. Palyginimui, lietuvišku „eStar“ ženklu pažymėti biudžetiniai planšetiniai kompiuteriai su analogiškos spartos procesoriumi (matyt, taip pat pagamintu ne „Qualcomm“ ar „Samsung“) tame pačiame teste pasirodė 1000 taškų geriau. Jau nekalbant apie HTC arba „Samsung“ gaminius, kurie „AnTuTu“ teste surenka atitinkamai apie 24000 ir 25000–28000 taškų.
„Ascend P6“
DELFI (T. Vinicko nuotr.)
Toks telefono skaičiuojamasis pajėgumas pilnai pakankamas užsiimant įprastiniais veiksmais – naršant internete ar naudojantis grafiškai nesudėtingomis programėlėmis. Bet pagrindinis telefono pajėgumų siurblys – žaidimai – iš „Ascend P6“ išspaudžia viską, kas įmanoma ir vis vien veikia ne taip sklandžiai kaip norėtųsi: „Real Racing 3“ šiame telefone trūkčioja, ekrane kartkartėmis galima išvysti ir grafikos artefaktų. Galbūt šių problemų priežastis yra specialiai grafikos apdorojimui skirto procesoriaus nebuvimas? Esu linkęs manyti, kad taip pasirinkta ne dėl telefono savikainos klausimo – šiuo atveju galima būtų spėti, kad svarbesnis buvo telefono storio apribojimas.
Tiesa, sunku patikėti, kad telefono lieknumas būtų padiktavęs sprendimą vartotojams pasiūlyti vos 8 GB nuolatinės atminties. Į flagmano vardą pretenduojančiame telefone tiek – akivaizdžiai per mažai. Ir šiuo atveju sunku pateisinti gamintoją „taupius vietą“. Už tai tampa aišku, kodėl lizdas atminties kortelei yra būtinas.
Ekrano kokybė – gal ir ne pati geriausia, bet tikrai nėra prasta: raiška 1280 x 720, vaizdas ryškus ir kontrastingas. Nors tiesioginėje saulės šviesoje norėtųsi kiek geresnio matomumo.
Telefono priekinės sienelės kamera – iš tiesų smagus dalykas. Vos ją įsijungus tampa akivaizdu, kad ji yra skirta autoportretams. Pagrindinis tokio fotoaparato keičiamas nustatymas – nuo 1 iki 10 sugraduota skalė, leidžianti pasirinkti „grožio lygį“ (Beauty level), kurį galima būtų pavadinti virtualaus makiažo sluoksnio storiu. Reikia pripažinti – efektyvumas palyginamas su „Photoshop“ meistro prisilietimu: pasirinkus storesnį „špakliaus“ sluoksnį išlyginama veido pigmentacija, raukšlės, dėmelės, spuogeliai ir nuotraukoje matoma švelni tarsi kūdikėlio oda. Pažinčių puslapio anketai – kaip tik. Pagrindinė telefono kamera gero apšvietimo sąlygomis dirba nepriekaištingai. Tuo tarpu vakarop sėkmingai nufotografuoti pavykdavo gal tik vieną kartą iš trijų. O ir tas vienas per daug nedžiugino.
Vienas rimtesnių telefono trūkumų – akumuliatorius. Esant vidutiniam naudojimo aktyvumui viena para be pakrovėjo – praktiškai „Misija neįmanoma“. Kita vertus, telefono prijungimas prie elektros tinklo daugumai išmaniųjų telefonų naudotojų jau tapo kiekvieno vakaro mantra, o darbo dieną normaliomis, ne paties aktyviausio naudojimo sąlygomis liesasis „Ascend P6“ atlaiko garbingai.
Taigi, belieka daryti išvadą, kad šis „Huawei“ modelis kompromiso neišvengė – vardan geros išvaizdos buvo paaukotas geras veikimas. Dabar vartotojams belieka atsakyti į klausimą – ar procesoriaus galingumu tik su pernykščiais ar netgi užpernykščiais flagmanais pasilyginti galintis įrenginys yra vertas 1500 litų, kai pagrindinis jo privalumas yra puiki išvaizda ir viliojimas fotografuoti save?