Sausį savaitėlę pagyvenau su „HTC Desire Z“. Tai nėra labai naujas aparatas – susipažinau su juo dar pernai rugsėjį, tačiau, manau, kad iki šiandien jis dar nepaseno nei techniškai, nei „moraliai“.
Tiems, kam antrosios kartos „Desire“ modeliai mažiau pažįstami, turiu priminti, kad šie aparatai naudoja „Android OS“ (2.1.1 mano atveju), turi kokybiškus ekranus („Desire Z“ – 3,7 colių arba kiek daugiau nei 9 cm įstrižainės), 5 megapikselių filmuojančią kamerą ir keletą įdomių funkcijų, gautų kartu su naujos kartos „Sense UI“ sąsaja: parsiunčiamus žemėlapius (nereikia laukti, kol pasikraus), kompasą su automatine žemėlapio orientacija pagal jūsų padėtį magnetiniame Žemės lauke, integruotą pašto dėžutę, žodžio tekste paiešką žodynuose ir enciklopedijose, gimtadienio ar soc. tinklų pranešimų informaciją skambučio ekrane, kad žinotumėte, apie ką kalbėti su skambinančiuoju, skirtingo garsumo skambutį uždarose erdvėse (kišenėje, rankinėje) ir atvirose bei kitų ganėtinai naudingų dalykų. Daugumą jų minėjau anksčiau.
Kadangi gavau būtent Z modelį su išstumiama klaviatūra, tai nusprendžiau šį kartą aptarti su jumis tik mygtukus. Visa kita galima palikti šiai dienai įprastiems „vieno ekrano“ modeliams. Jų dabar dauguma.
Man rūpėjo populiarios TV laidos principu patikrinti kelis „mitus“:
- Telefoną su mygtukais galima naudoti su pirštinėmis. Jie yra patogesni žiemą.
- Telefonas su klaviatūra yra patogesnis rašyti ilgus tekstus.
- Telefonu su klaviatūra tekstai rašomi greičiau.
- Klaviatūra „nieko nekainuoja“, tad kodėl gi neišsirinkus telefono su ja, kad visada turėtum alternatyvą?
Štai mano išvados po „laboratorinių“ tyrimų:
1. Netiesa. Jei jau norite naudoti telefoną su pirštinėmis lauke, pabandykite tarp sendaikčių surasti 15 metų senumo modelius, kurių mygtukai išties buvo pakankamo dydžio, kad paspaustum su pirštine. Naujos kartos modelių, tokių kaip „HTC Desire Z“, klaviatūra yra miniatiūrinė. Su pirštine paspausi mažiausiai 5 mygtukus iš karto, nebent dėvi chirurginę pirštinę (bet tokios nuo šalčio nesaugo). Negana to, viršutinė „Desire Z“ klaviatūros eilė yra taip arti ekrano plokštumos, kad jos mygtukus nelengva ir „plika“ ranka spaudyti, nekalbant jau apie odinės pirštinės „galus“, kurie išvis neleidžia jos pasiekti.
2. Netiesa, bet su mygtukais teoriškai gali rašyti užsimerkęs. Gali ir liečiamame ekrane, jei gerai žinai virtualios klaviatūros išdėstymą. Liečiamas ekranas yra lygus, po jį pirštai gali lakstyti greičiau, o raidės paspaudimui reikia mažiau laiko (sutaupoma dalis vertikalaus judesio). Kadangi „Desire Z“ klaviatūra yra horizontali, galima rašyti tik naudojant abi rankas (net jei viena naudojama tik telefono prilaikymui). Vertikaliai laikomame tame pačiame „Desire Z“, kitame kuriame telefone su liečiamu ekranu ar netgi paprastame telefone su skaitine klaviatūra rašyti patogiau, nes tam pakanka vienos rankos. Kitas dalykas liečiamų klaviatūrų naudai – rašymas ne anglų kalba. Papildomus ženklus lengviau padaryti pasiekiamus tiesiogiai (be visokų FN kombinacijų) virtualioje klaviatūroje.
3. Ginčytinas dalykas. Beprotiškai greitai galima rašyti bet kuria klaviatūra, taip pat ir liečiama (56 žodžiai per minutę!). Jei jus domina spartos rekordai, derėtų rinktis rungtynėms tokį telefoną, prie kurio klaviatūros esate labiausiai įpratę. Visiems mums 99,9999 % likusių tai nėra svarbus dalykas.
4. Netiesa. Šiandieniniuose kompaktiškuose telefonuose, kurių viduje ir slogos virusui vietos surasti keblu (taip tankiai sugrūsta elektronika) jokio rezervo nėra. Nori klaviatūros – turėsi mažiau lustų (silpnesnį procesorių, mažiau atmintinės) arba mažesnį akumuliatoriuką. Jei imsime kitą kryptį, tai neaukodamas vidurių turėsi tiesiog didesnį telefoną. Ar tikrai tokio reikia?
Tačiau visos šios išvados nereiškia, kad telefonai su atlenkiama, išstumiama ar kokia kitokia klaviatūra yra atgyvena. Vertikaliuose modeliuose ji leidžia žmonėms surinkti numerį ar netgi atlikti sudėtingesnius veiksmus apskritai nežiūrint į ekraną (tik nedarykite to vairuodami – aš kartais vaikštau per Vilniaus gatvių perėjas). Kai kurių tokių telefonų mygtukai yra pakankamai dideli, kad galima būtų apgraibomis žiemą paspausti bent jau skambučio priėmimo mygtuką ir su plonomis megztomis pirštinėmis.
O visa kita yra mūsų skonio ir stiliaus dalykas. Mes ryšime kaklaraiščius, nors marškiniai nuo pečių ir taip nekrenta. Mes nešiojame laikrodžius, nors aplink mus regos lauke yra bent 10 kitų: kompiuteriuose, telefonuose, automobilio prietaisų skyde, netgi muzikos grotuvuose. Apie tokius dalykus nesiginčijama: nori – naudok. Tai tavo reikalas. Daug mygtukų nešiojamame elektroniniame prietaise visada teikė šiokią tokią „moksliuko“ aurą. Ji paveldėta dar iš tų laikų, kai inžinieriai mokslo institutuose savo baltų chalatų krūtinės kišenėse nešiodavo mokslinius HP kalkuliatorius. Taigi mygtukai tam tikra prasme simbolizuoja besinaudojančio jais „techniškumą“.
„HTC Desire Z“ šiuo atveju yra chameleonas. Jei nori, gali išskleisti klaviatūrą ir tuojau pat virsti sistemų programuotoju. Jei nori – suskleidi ir tuojau pat tampi vakarėlių liūtu (šiam pastarajam dalykui dar gali reikėti papildomų atributų). Jei man reikėtų rinktis iš „Desire“ modelių, aš rinkčiausi HD. Ne dėl ekrano dydžio (HD ekrano įstrižainė yra 1,5 cm didesnė), o dėl didesnės galios. Bet aš jau įpratęs prie liečiamų ekranų. „Desire Z“ gal dar tinka tiems, kas šiek tiek prisibijo liečiamo ekrano ir norėtų turėti „atsarginę klaviatūrą“. Ir dar tiems, kam patinka išskleidžiamos ir suskleidžiamos „Desire Z“ klaviatūros garsas. Jis yra ypatingas. Labai malonus ir nesupainiojamas su kitais. Gal čia ir slypi visa tokių telefonų traukos paslaptis?