Tam tikra prasme „HTC Legend“ buvo šūvis į vidurį – bandymas išplėsti vidurinės grandies telefonų pasirinkimą ir pritraukti modernių funkcijų bei naujos OS geidžiančius pirkėjus paliekant kiek kuklesnę kainą. Pavyko? Matysim…
HTC modelių rinkodaroje ne taip paprasta susigaudyti – ne vien dėl skirtingų aparatų skaičiaus, bet ir dėl jų kainų ir neįprastos išleidimo sekos. Mano bandytas „HTC Legend“ buvo išleistas šių metų kovą, tačiau praktiškai iškart ne kaip lyderis – juo jau tada turėjo tapti „HTC Desire“. Todėl susidomėjimas „Legend“ modeliu buvo mažesnis, nei galima buvo tikėtis. Tam tikra prasme „HTC Legend“ buvo šūvis į vidurį – bandymas išplėsti vidurinės grandies telefonų pasirinkimą ir pritraukti modernių funkcijų bei naujos OS geidžiančius pirkėjus paliekant kiek kuklesnę kainą. Pavyko? Matysim…
Patobulintas „Hero“
„Legend“ panašumas į „HTC Hero“ skatintų lyginti šiuos du modelius, tačiau „Hero“ man neteko bandyti, o nuo anksčiau testuoto „Magic Legend“ taip smarkiai skiriasi, kad palyginimas beveik neturėtų prasmės. Išskirtiniai „Legend“ bruožai tiek naujo, tiek ir jau naudojusio HTC akimi – aliuminio korpusas, „epliškai“ sudėlioti įjungimo bei garso reguliavimo mygtukai bei ryškus AMOLED ekranas. Skirtingai nuo ankstesnių modelių „Legend“ turi ne mechaninį žymeklio rutuliuką, o optinį.
Šiaip „HTC Legend“ dizainas išties yra neprastas. Eklektiškai atrodo tik jo nugarėlė, kuri turi guminę „kaktą“ su keistai išbarstytomis garsiakalbio skylutėmis, 5 Mpix fotoaparato objektyvu ir LED blykste bei tokią pačią guminę „barzdą“, po kuria slepiasi akumuliatorius, SIM ir SD atmintinės kortelės. Telefonas maloniai guli delne, neslidinėja drėgnose rankose (bandant prie +33° C lauke, tai buvo svarbu) ir turi vos keletą konstrukcinių trūkumų:
Priekiniai „namų“, meniu, atšaukimo ir paieškos mygtukai sunkokai spaudosi. Akumuliatoriaus dangtelis nusiima nesunkiai, tačiau užsideda labai kebliai. Netgi pilnai jį uždarius lieka šioks toks tarpelis, kuris kelia nerimą, ar į aparato vidų nepateks dulkių ir drėgmės.
Nauja „Sense UI“ ir „Android 2.1“
Įjungus telefoną, maloniai nustebina pakankamai greitas OS krovimas – man sąsaja tapo prieinama po 22 sekundžių. O ta sąsaja – specifinis „HTC Sense UI“ apvalkalas „Android“ OS – atrodė tikrai spalvingai ir ganėtinai informatyviai. „Sense UI“ esmė – žiedu išdėstyti „budintys“ ekranai, kuriuose galima sudėlioti įvairius modulius – langus į paštą, žinutes, orų informaciją ir daugybę kitų dalykų. Nuo vieno ekrano į kitą pereinama slenkant juos pirštu horizontaliai, o jei norima kurio konkretaus – jį galima išsirinkti iš išklotinės, atsirandančios „imant žiupsnį druskos“ (suglaudžiant du ekraną liečiančius pirštus). Paskyrus kiek laiko „Sense UI“ konfigūravimui, iš jo galima turėti nemažai naudos – bent jau iš trijų centrinių greičiausiai peržiūrimų ekranų. Tiesa, „Sense UI“ vienu žingsniu atitolina programų paleidimą – intensyviai programas naudojantiems gali norėtis papildomą užvalkalą išjungti.
„Android 2.1“ gi mane gerokai nuvylė. Prieš tai bandęs 1.3 versiją, tikėjausi rimto šuolio pirmyn, bet radau daugiau problemų, nei galima buvo tikėtis iš tokios populiarios mobiliosios OS: programos dažnai lūžta; jų negalima uždaryti be papildomų įrankių; OS neturi lietuviškos klaviatūros; el. pašto peržiūra nerodo HTML; „Android Market“ paieška yra niekinė (neranda programos, jei jos pavadinimo nenurodai absoliučiai tiksliai); ekranas gula horizontaliai tik į vieną pusę; pridedamų su OS programų kokybė yra prastesnė, nei galima būtų tikėtis – viskam reikia pakaitalų.
Kai kurie dalykai yra ištaisyti naujesnėje „Android 2.2“ versijoje, kurią dar neturėjau progos išbandyti, tačiau nemaloniai nuteikia ne tik klaidos, bet ir sąmoningai „Google“ padaryti sprendimai:
- Kodėl šalyse, kuriose oficialiai parduodami telefonai su „Android“ OS, nėra rašymo jų kalbomis įrangos? (Beje, jei jau jų neįdėjo „Google“, tai gal galėjo HTC?)
- Kodėl „Android Market“ yra taip smarkiai ribojamas pagal šalis? Iš pradžių nustembi neradęs ten naujų įdomių programų, o paskui išsiaiškini, kad „Google“ programų parduotuvė daug piktesnė už „Apple App Store“.
- Kas rašė paiešką „Google“ programų parduotuvei? „Any soft keyboard“ neranda nieko – būtina be klaidų parašyti „AnySoftKeyboard“. Nesikabinėčiau prie tokios, regis, smulkmenos, tačiau mažesniais už įprastus „Legend“ virtualiais mygtukais sunkiau rašosi be klaidų, o be to „Google“ šiaip garsėja kuo?..
Skaityti patarimai siūlo nenaudoti priemonių programoms išjungti (nemažai jų meniu apskritai neturi „Exit“ komandos) – esą pati OS kuo puikiausiai susidoroja su perkrovomis ir mažiau naudojamas programas išjungia. Praktikoje paaiškėjo, kad tai neveikia – jei naudojote vieną „Twitter“ programą, pavyzdžiui, o paskui parsisiuntėte ir paleidote kitą, tai jos veikia abi vienu metu. Iš pradžių juokinga, bet kai pranešimų juosta virsta šiukšlynu, o jų skambučiai dzingsi vienas po kito, pradedi skubiai ieškoti „kill“ mygtuko. Be specialios programos kitų programų uždarymui čia neišsiversi – nebent naudotum tik tai, kas pridėta.
Į važiuojančius ratus neįšoksi
Visi ką tik išvardinti trūkumai yra nematomi, kol nepradedi rimtai naudotis telefonu. Anksčiau aš apie juos nė nežinojau, nes testiniuose telefonuose atlikdavau labiau išorišką apžiūrą, pasinaudodamas vos viena kita programa ar funkcija. Mane iš dalies pateisina tik tai, kad telefonus tenka greitai grąžinti.
Šį kartą aš stačia galva nėriau į „HTC Legend“ vidurius. Sugalvojau paprastą scenarijų – vos išėmęs telefoną iš dėžutės turiu jį paruošti kasdieniam įprastam naudojimui per pusvalandį ir toliau viską daryti taip, kaip darau su savo telefonu: skambinti, skaityti ir rašyti laiškus, bendrauti „Twitter“ ir pan. Būtent tuomet ir paaiškėja, kad „Android“ OS iki brandos dar labai toli. Pliusas tai, kad su šia OS iš principo viskas yra įmanoma, tačiau reikia perrašyti ROM, prijungti papildomus programų diegimo šaltinius ir t. t. Pusvalandžio paruošimo darbui yra negana – klausimas, ar tam nereikia viso pusdienio…
Pliusai-minusai
Bet grįžkime prie paties telefono. Kaip minėjau, jis taiko į išmaniųjų telefonų viduriuką: turi neprastą 600 MHz „Qualcomm“ procesorių, tačiau tai ne gigahercas; turi 384 MB darbinės atmintinės, kurios, tačiau, pritrūksta žiūrint tinklalapius su „Flash“ ar labai daug iliustracijų; turi 3G su HSDPA ir HSUPA; turi 5 megapikselių fotoaparatą, bet jo nuotraukos nėra geresnės nei įprastos mobiliųjų telefonų. Norėtųsi, kad šio telefono kaina nuo flagmano „HTC Desire“ skirtųsi bent keliais šimtais litų, bet, deja, taip nėra – jei „HTC Desire“ kainuoja apie 1600 litų, tai „HTC Legend“ – vos pusantro šimtų litų pigiau…
Kas man patiko:
- Solidi konstrukcija ir ryškus AMOLED 3,2 colio (320×480) ekranas.
- Spartus 3G ir patikimas belaidis ryšys.
- Daili ir naudinga Sense UI sąsaja.
- „MicroUSB“ kroviklio / duomenų jungtis, lizdas ausinėms.
Kas nepatiko:
- „Android 2.1“ OS neišbaigtumas.
- Akumuliatoriaus dangtelis.
- Kietoki mygtukai.
- Santykinai didelė kaina.
Apskritai „HTC Legend“ yra geras telefonas tiek eksperimentams su „Android“ OS (HTC pažadėjo, kad jame veiks ir būsimos „Android“ versijos), tiek ir kasdieniam vartojimui, prieš tai tinkamai pasiruošus. Jei jo kaina būtų mažesnė, „Legend“ būtų patrauklus „Android“ naujokams ir jaunimui. Tačiau dabar, kai tiek nedaug telieka iki „Desire“, kyla nenumaldomas geismas sutaupyti dar 150 litų ir siekti 1 GHz bei kitų patobulinimų…
