Įvadas
Sparčiai tobulėjančios informacinės technologijos ir naujausios telekomunikacinės priemonės atveria duris į neribotų galimybių pasaulį. Jau ne pirmus metus šimtai milijonų žmonių yra susieti bendru tarptautiniu interneto tinklu, kuris pagrįstai vadinamas septintuoju kontinentu. Šiuo metu tai viena perspektyviausių, patogiausių ir pigiausių visuomenės informavimo ir žmonių bendravimo priemonių. Todėl nenuostabu, visų žymiausių telekomunikacijos kompanijų ir kompiuterinės įrangos gamintojų ateities planai siejami su pasauliniu tinklu ir naujų belaidžio duomenų perdavimo technologijų kūrimu bei taikymu kasdieniame gyvenime.
Lyginant su laidiniu, belaidis duomenų perdavimas turi keletą privalumų. Visų pirma – abonentas nėra susietas su tam tikra darbo vieta. Tai ypač svarbu didelių kompanijų darbuotojams, verslininkams ir kitiems aktyvų gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms. Kitas, ne mažiau svarbus pliusas atsispindi pačiame technologijos pavadinime – tokiems tinklams visiškai nereikalingi laidai, o kai nėra laidų, nereikia ir specialios montavimo įrangos bei papildomų išlaidų joms prižiūrėti ir tikrinti.
Pirmieji belaidžiai skaitmeniniu režimu veikiantys tinklai (pavyzdžiui, mobiliojo ryšio) buvo pradėti naudoti gana seniai, tačiau pagrindinė jų funkcija buvo balso perdavimas, kuriam nereikėjo didelio ryšių kanalų pralaidumo. Padidėjus perduodamų duomenų srautams, tradicinis mobilusis ryšys jau nebegalėjo garantuoti reikiamos informacijos perdavimo spartos. Pasitelkus naujausias technologijas, buvo pradėtos alternatyvų paieškos. „Bluetooth“ technologiją 1994 metais sugalvojo L. M. Ericsson Švedijos kompanija. Technologija pavadinta Danijos karaliaus Haraldo Blaatlando „Mėlyno danties“ II, valdžiusio šalį 940–981 metais, vardu. 1998 metais „Ericsson“, IBM, „Intel“, „Nokia“, ir „Toshiba“ kompanijos nutarė sukurti originalų belaidžio ryšio standartą, kuris turėjo išspręsti daugumą pačių įvairiausių prietaisų komutacijos problemų. Taip atsirado, kaip tuomet atrodė, vienas perspektyviausių standartų „Bluetooth“ (liet. „Mėlynasis dantis“), kurio tobulinimo buvo suburta „Bluetooth SIG“ (angl. „Special Interest Group“). „Bluetooth“ standartas pritaikytas mažoms ir pigioms integrinėms schemoms, skirtoms perduoti duomenis radijo bangomis. Iš pradžių „Bluetooth“ integrinės schemos buvo kuriamos siekiant pakeisti informacijos perdavimą kabeliais į belaidį perdavimą radijo bangomis. Buvo suprasta, jog ši technologija atveria plačias galimybes ir originali idėja buvo dar labiau išplėtota: jeigu galima užmegzti belaidį ryšį tarp kompiuterio ir spausdintuvo, tai kodėl to nepadarius tarp mobilaus telefono ir spausdintuvo arba net kito spausdintuvo? Maža „Bluetooth“ integrinės schemos savikaina ir mažos energijos sąnaudos nulėmė plačias jos praktinio pritaikymo galimybes.
Šiame darbe pasistengsime apžvelgti „Bluetooth“ taikymo galimybes, išsamiau panagrinėsime bazinę sistemos architektūrą, techninius reikalavimus bei duomenų, perduodamų „Bluetooth“ ryšiu, konfidencialumo problemas.
Pilną suglaudintą straipsnį („MS Word“) galite atsisiųsti čia [134,74 KB].
Straipsnyje nagrinėjama
Turinys:
ĮVADAS
„BLUETOOTH“ TECHNOLOGIJA
– „Bluetooth“ galimybės
– Sisteminiai „Bluetooth“ reikalavimai
– Bazinė „Bluetooth“ sistemos architektūra
– Ryšio užmezgimas ir palaikymas
– Saugumo užtikrinimas
„BLUETOOTH“ PERSPEKTYVOS
LITERATŪRA