Vienas iš kompiuterinių žaidimų istoriją pakeitusių įvykių – 1996 metais pasirodęs pirmasis „Diablo“. Tai buvo žaidimas, kuris labai aiškiai parodė, kaip gali atrodyti nauja priklausomybės forma – negebėjimas nulipti nuo kompiuterio, nesvarbu, ar žaidžia jaunesnis, ar vyresnis žaidėjas. Žaidėjai pagaliau sulaukė „Diablo IV“, žaidimo, kuris vėl bandys susigrąžinti savo sostą tarp geriausių veiksmo RPG žaidimų.
Vienas iš kompiuterinių žaidimų istoriją pakeitusių įvykių – 1996 metais pasirodęs pirmasis „Diablo“. Tai buvo žaidimas, kuris labai aiškiai parodė, kaip gali atrodyti nauja priklausomybės forma – negebėjimas nulipti nuo kompiuterio, nesvarbu, ar žaidžia jaunesnis, ar vyresnis žaidėjas. Dar labiau „Diablo“ lyderystę šioje priklausomybėje įtvirtino antroji dalis, pasirodžiusi 2000-aisiais.
Tuomet prireikė 12 metų laukti trečiosios dalies, o dabar, po dar 11 metų, žaidėjai pagaliau sulaukė „Diablo IV“, žaidimo, kuris vėl bandys susigrąžinti savo sostą tarp geriausių veiksmo RPG žaidimų.
„Diablo IV“ / V.Lukaševičiaus nuotr.
„Diablo IV“ būtent ir yra tikrasis „Blizzard“ garsiosios žaidimų serijos sugrįžimas į formą. Ypatingai lyginant su per daug spalvingu, animacinius žaidimus primenančiu „Diablo III“, nes naujausia, ketvirtoji serijos dalis vėl grąžina tą stilistiką bei atmosferą, kuri neabejotinai kelia nostalgiją 2000-ųjų pradžios niūriam „Diablo II“.
Patenkame į atvirą pasaulį
O žvelgiant iš žaismo perspektyvos, viskas pasikeitė ne taip jau ir labai. Žaidimą vis dar regime iš viršaus į apačią arba iš izometrinės perspektyvos, vis dar kovosime su klampiais meniu langais, svarstysime prieš panaudodami kiekvieną įgūdžio tašką tam, kad patobulintumėme daugybę gebėjimų ir t. t.
Vienintelis ryškus ir juntamas skirtumas su ankstesnėmis serijos dalimis, tai bendro atviro pasaulio įvedimas, kuriame dabar galime dalyvauti įvairiuose pasaulio įvykiuose ir kovoti su bosais kartu su atsitiktiniais žaidėjais, kuriuos sutinkame tyrinėdami. Visas milžiniškas „Diablo IV“ pasaulis yra atviras besaikiam naršymui, o požemiai ar atskiri lygiai bus sužymėti specialiomis ikonomis. Taip pat visas pažinties su žaidimo pasauliu procesas yra labiau įtraukiantis ir nenutrūkstamas.
Stebina ir tai, kad „Diablo IV“ vis dar yra labai maloni patirtis žaidžiant vienam, ir kartais net atrodo, kad klampojimas per apleistus Sulaužytų viršūnių sniegynus ar Skosgleno pelkes vienumoje turi tam tikro žavesio, kurio beveik neįmanoma patirti žaidžiant grupėje su kitais.
Kita vertus, galimybė žaisti dviese susijungiant prie vieno žaidimo yra kaip niekada patogi – galima žaisti drauge net esant skirtingo lygio, kai kiekvienas žaidėjas, nors žaidžia kartu, kovos su savo lygio priešais ir iš skrynių gaus vien sau skirtus daiktus.
Grįžimas prie klasikos
Šiuo metu žaidžiant „Diablo IV“ galime rinktis iš 5 klasių, kurios vėlgi yra labai klasikinės ir turėtų pradžiuginti senbuvius: barbaras, magas, nekromanceris, druidas ir pasalūnas. Nors personažų klasės penkios, pasirinkus kiekvieną iš jų galėsime vystyti skirtingas jų specializacijas.
Pavyzdžiui, nekromancerį galima vystyti per kraujo magijos aspektą, šešėlinę magiją arba stiprinti skeletų kariaunos bei su jais susijusius atributus.
Taip kiekvieną personažą galima išvystyti labai individualiai, o kiekvienas naujas sugebėjimo taškas privers pasukti galvą, kam jį paskirti. Taip pat net žaidžiant už tą pačią klasę du kartus iš eilės galima susikurti labai skirtingus personažus, todėl tai smarkiai prailgina žaidimo peržaidžiamumą.
„Netflix“ verti vaizdo intarpai ir istorija
Nors „Diablo“ serijos žaidime istorija niekada negrojo pirmuoju smuiku, ypatingai žaidžiant didesnėmis kompanijomis ir į ją nesigilinant, „Diablo IV“ istorija bei visi vaizdo intarpai yra labai įspūdingi bei įtraukiantys. Šį kartą tikrai bus nesunku prisirišti tiek prie pagrindinių, tiek šalutinių veikėjų.
Ypatingų pagyrų nusipelno klišėmis apipintas mūšių išvargintas senis Loratas, kuris prarado bet kokią viltį ir vėl paima ietį į rankas tik todėl, kad žaidėjo veikėjas kažkokiu būdu suteikė jam tikėjimo, jog pagrindinę žaidimo blogio jėgą Lilith dar galima nugalėti. Jo balso aktoriaus vaidyba iš karto tampa kultine, su atpažįstamu pakimusiu tembru, kuris vienu metu atrodo ir šiurkštus, ir paguodžiantis.
Labai įtaigi ir pagrindinė blogiukė Lilith. Nuo pat pirmojo įspūdingo vaizdo intarpo iki ilgai lauktos boso kovos jos buvimas yra juntamas visame žaidimo pasaulyje. Žinoma, prie to prisideda kiti veikėjai, kalbantys apie ją, pačios Lilith pasaulyje palikti kraupūs įspaudai ir kruopščiai iš gabaliukų žaidimo kūrėjų sudėliota istorija, bet tai tikrai blogietė, kuri įstringa atmintin.
Ypatingai kraupūs yra pagrindiniai vaizdo intarpai, kurių metų parodomas ne tik manipuliatyvūs Lilith triukai, bet ir tiesioginis žiaurumas, kurį panašaus turinio filmai ar serialai paprastai linkę maskuoti.
Apskritai, žaidimo grafika, stilius ir kokybė yra tokie, kad žiūrint įvadinį vaizdo intarpą neapleidžia mintys, kad „Diablo IV“ atrodo kaip didelio biudžeto „Netflix“ projektas. Norisi tikėti, kad „Blizzard“ kada nors ryšys tokiam bendradarbiavimui ir kartu su „Netflix“ sukurs kažką panašaus „Diablo“ pasaulyje.
Senas geras užburtas ratas
Dauguma panašaus žanro žaidimų stengiasi išlaikyti žaidėjo dėmesį labai paprastai – tiesiog nuolat mėto į mus krūvas naujo šlamšto ir tikisi, kad mes išbūsime įsitraukę kuo ilgiau. Tarp viso šlamšto paprastai pasitaiko keli vertingesni daiktai ir vedini noro surasti tokių kuo daugiau, mes merkiame į žaidimą valandą po valandos.
„Diablo IV“ taip pat daro būtent tai, ką ir kiti panašaus žanro žaidimai: siekia įtraukti mus į pavojingą užburtą ratą, kuriame mes arba beatodairiškai kaupsime patirties taškus, kad greičiau pasiektume norimą lygį arba trinsimės požemiuose laukdami geresnių daiktų.
„Diablo IV“ / V.Lukaševičiaus nuotr.
Taigi viskas, kas susiję su žaidimu, formuoja šį užburtą ratą: įspūdingas kovų žiaurumas, visą ekrano plotį užimantys nauji atrakinami sugebėjimai arba naujos vizualiai skirtingos žaidimo teritorijos.
Kadangi šiame žaidime visas pasaulis yra atviras, jame kartais vyks įvairūs įvykiai, į kuriuos galėsime tiesiog įsitraukti ir juos įveikti. Patys savaime jie yra įdomūs, bet ilgainiui gali atsibosti, nes kiekvienoje zonoje yra tik po kelis įvykius, ir kai jau būname pakankamai ilgai praleidę „Diablo IV“ pasaulyje, visus juos esame matę bent po kelis kartus ir greičiausiai norėsis juos praleisti.
Kita vertus, padėtį gelbėja pats žaidimo pasaulis – visos aplinkos, teritorijos yra ne tik plačios bei pilnos paslapčių, bet ir labai įspūdingos. Čia bus jūros skalaujamos stepės, apsnigti kalnai, miškingos vietovės ar netgi krauju patvinę pasaulio užkampiai. Taigi, norintys paganyti akis ir fantaziją tą tikrai galės padaryti.
Karalius nenukarūnuotas?
Žinoma, tai nereiškia, kad viskas „Diablo IV“ žaidime yra puiku: dar beta versijoje buvo daug mažų trūkumų, kurie išliko ir pilname žaidime, įskaitant tai, kad inventoriaus valdymas gali būti erzinantis.
Mūsų inventoriaus vieta čia neįtikėtinai ribota ir tikrai nepadeda tai, kad žaidimo metu gauname tiek daug brangakmenių, kurie tiesiog greitai užpildo visą krepšį. Atsižvelgiant į tai, kokia ribota yra inventoriaus vieta, mintyse imi norėti, jog brangakmeniai tiesiog turėtų savo atskirą inventoriaus skyrių ir nesimaišytų bendrame su šarvais, ginklais ar aksesuarais.
Kita vertus, palyginus, tai tėra smulkūs nusiskundimai žinant ir matant tai, koks išėjo „Diablo IV“. Be to, kad serija įgauna modernių spalvų ir persikėlė į labiau atvirą pasaulį ir smarkiai padirbėjo prie istorijos ar jos pateikimo, savo stiliumi, žaismu ir atmosfera tai yra juntamas grįžimas prie „Diablo“ šaknų. Ir, žinoma, tai vėl yra toks žaidimas, kurį sunku padėti į šalį.
„Diablo IV“ / V.Lukaševičiaus nuotr.
Atrodo, paprastas procesas – pasaulio tyrinėjimas, nuolatinis priešų naikinimas ir vis naujų skrynių atrakinimas, bet kas kartą, kai jos pasirodo ir iš ten iškrenta nauji daiktai – tą milisekundės dalį – norisi sulaikyti kvėpavimą.
Už šitą išskirtinumą ir nemirtingo žaismo prikėlimą naujam gyvenimui šio žaidimo neįmanoma neįvertinti, o visiems iki šiol abejojantiems verta pagaliau apsispręsti „Diablo IV“ naudai.
