„Civilization“ yra viena žinomiausių serijų žaidimų istorijoje ir vienas iš tų retų žaidimų, kurį turėtų išmėginti kiekvienas. Pirmasis šios serijos žaidimas pasirodė 1991 metais ir nuo tada buvo išleisti 6 žaidimai (kurių kiekvienam išleista bent po kelis priedus) ir dar panašiai tiek pat nuo serijos atskilusių, bet giminingų projektų.
„Civilization“ yra viena žinomiausių serijų žaidimų istorijoje ir vienas iš tų retų žaidimų, kurį turėtų išmėginti kiekvienas. Pirmasis šios serijos žaidimas pasirodė 1991 metais ir nuo tada buvo išleisti 6 žaidimai (kurių kiekvienam išleista bent po kelis priedus) ir dar panašiai tiek pat nuo serijos atskilusių, bet giminingų projektų, tokių kaip „Revolutions“, „Colonization“, „CivCity Rome“ ar „Alpha Centauri“.
Vis tik manau, kad šeštoji žaidimo dalis yra vienas geriausių ir suprantamiausių serijos žaidimų plačiajai visuomenei. Ne tik dėl žaismo, bet ir dėl ilgai laukto žaidimo starto visuose šios kartos konsolėse: „PlayStation 4“, „Xbox One“ ar „Nintendo Switch“.
A. Rumiancevo iliustr. / „Civilization VI“
Asmeniniam kompiuteriui skirta žaidimo versija buvo išleista dar 2016 metais ir nuo tada žaidimas sulaukė dviejų, milžiniškų išplėtimų „Civilization VI: Rise and Fall“ ir „Civilization VI: Gathering Storm“. Pernai žaidimas buvo perleistas „Nintendo Switch“ platformai, kol galiausiai šių metų lapkritį jo sulaukė ir „PlayStation“ bei „Xbox One“ savininkai. Dabar, kai leidybos ciklas yra baigtas, pats metas trumpai apžvelgti šį žaidimą tiems, kurie apie jį nėra girdėję.
Privalomų žaidimų sąrašo lyderis
Kartais pasvajoju, kad „Civilization VI“ būtų įtrauktas į mokyklų programą kaip žaidimas, kurį privalo išmėginti kiekvienas. Ko gero esate girdėję apie vieną populiariausių pastarojo metų knygų „Sapiens: glausta žmonijos istorija“. Šioje knygoje autorius Yuvalas Noah Harari apžvelgia žmonijos raidą nuo pat mūsų atsiradimo iki visuotinio įsigalėjimo, tam pasitelkdamas ypač paprastą, kiekvienam suprantamą kalbą ir priklausomybių ryšį. Knyga yra ypač suprantama, įdomi ir įtraukianti būtent todėl, kad niekas joje ar mūsų pačių istorijoje nevyksta šiaip sau. Būtent požiūris per priežasčių ir pasekmių prizmę leidžia ne tik sužinoti bet ir išjausti reikšmingiausius žmonijos raidos etapus. Tai štai, „Civilization VI“ yra artimiausias šios knygos ekvivalentas žaidimų pasaulyje. Tai milžiniškas, gilus, bet visai nepainus žaidimas, leisiantis jums vesti savo pasirinktą tautą nuo pirmos akmens amžiaus gyvenvietės įkūrimo iki visiško įsigalėjimo planetoje, savo valią išreiškiant proveržiais moksle, kultūroje, religijoje, diplomatijoje ar karyboje.
Svarbu tai, kad tai žaidimas-žinynas. Kiekvienas žaidime esantis vienetas, karys ar civilis, mokslininkas ar kultūros veikėjas, eilinis pastatas ar vienas žymiųjų pasaulio stebuklų — viskas žaidime turi dedikuotą aprašą, kuris suteikia prasmingą istorinį kontekstą. Tačiau tuo pat metu visos žaidimo savybės yra išreikštos baziniais matematiniais principais. Viskas, ką jus statote ar kuriate, generuoja taškus. Tai gali būti gamybos taškai, reikalingi pastatų ir karių gamybai, gali būti kultūros taškai plečiantys jūsų valstybės sienas ir atradimus filosofijos bei sociologijos srityse, mokslo taškai padės jūsų tautai atrasti naujus dalykus, o tikėjimo taškus galėsite išleisti bažnyčių statybai ir apaštalų pritraukimui. Be abejo dar yra ekonomikos taškai, kurie yra auksas, už kurį viską perkate.
Šioje vietoje jus tikrai nustebins gilus ir prasmingas žaidimo dizainas, kuriame kiekvienas veiksmas turi sausą vienos ar kitos rūšies taškų išraišką, tačiau sugretinę juos su savo turimomis žiniomis kas kartą linktelsite galvą ir tarsite — hmm, logiška.
Tą patį galima pasakyti ir apie jūsų valdomas tautas. Žaidimo pradžioje turėsite nutarti, kokios žinomos pasaulio civilizacijos bei jos lyderio pažiūras ir talentus norėsite perimti. Pasirinkite Romos imperiją ir kiekvienas naujas miestas automatiškai nuties kelią į Romą, gausite papildomų prekybos taškų, nemokamų kultūrinių pastatų, bei, žinoma, galėsite samdytis legionus. Olandų civilizacija suteiks pranašumą jūrose bei išmokys jūsų tautą ręsti užtvankų ir pylimų sistemas taip atimant žemę iš vandenynų ir skiriant ją savo tulpynams. Lenkų civilizaciją į priekį ves Karalius Jadvyga, o jos tautos pranašumas „Abiejų Tautų vienybė“ (angl. Lithuanian Union), leidžianti kultūriškai uzurpuoti žemes esančias apie teritoriją kur statome bažnyčias. Beje, žaidime, kaip ir tikrojoje istorijoje, Jadvyga buvo karūnuota ne karaliene, o karaliumi – tokia buvo anų laikų tradicija. Mat „karalienė“ tebūdavo karaliaus žmona, o „karalius“ buvo valdantis asmuo, nepriklausomai nuo lyties.
Įdomu tai, kad kaip ir gyvenime, taip ir žaidime — ankstyvosios civilizacijos, tokios kaip Šumerai, Actekai ar Egiptiečiai, turi pranašumų, kurie ypač praverčia ankstyvame žaidimo etape, tačiau ilgainiui jos „išsikvepia“. Tuo tarpu modernios civilizacijos dažniau įgyja pranašumus, kurie visa savo galia atsiskleidžia tik žaidimui įpusėjus ar jau artėjant jo pabaigai. Gal tik išskyrus graikus, kurių polinkis į politinę filosofiją yra naudingas ir išnaudojamas viso žaidimo eigoje.
Kaip taisyklė, kiekvienos tautos ar civilizacijos savybės yra sukurtos taip, kad žaidėjas, žinantis jos istoriją, galėtų įsijausti į vaidmenį. Antai Vokietijos Kaizeris gauna įvairių pranašumų jei puldinėja nepriklausomus miestus valstybes, o ir kitos šios tautos savybės ypač tinkamos galingos industrinės tautos sukūrimui. Panaši ir Japonija bei daugybė kitų istoriškai karingesnių Civilizacijų, skiriasi gal tik istoriniai laikotarpiai, kai toji galia atsiskleidžia. Vienos tautos gali kariauti ir nevaržomai plėstis klasikiniame amžiuje, kitos gi turi sulaukti Industrinės epochos įsigalėjimo.
A. Rumiancevo iliustr. / Po šiokių tokių modifikacijų galėsite jaustis taip, lyg žaistumėte „namų aikštelėje“
Žaisti – lyg skaityti ir rašyti istorijos vadovėlį
Tačiau „Civilization VI“ yra išskirtinis žaidimas būtent dėl savo eigos, nes anksčiau traktuotas kaip „Grand Strategy“ ar tiesiog 4X žanro žaidimas, dabar jis gali būti vadinamas ir naratyviniu edukaciniu žaidimu. Paprasčiausia tai paaiškinti tiesiog nupasakojant kelis žaidimo ėjimus. Civilizacija žaidžiama it šachmatai. Žaidėjas padaro savo ėjimą, o tuomet jį atlieka jo oponentai (dirbtinis intelektas arba kiti žmonės). Visoms žaidime esančioms civilizacijoms atlikus savo ėjimus, prasisuka data. Žaidimo pradžioje kiekvienas ėjimas yra šimtas metų. Tačiau progresuojant mokslui ir žinioms ėjimo trukmė vis trumpėja – ilgainiui ji pasiekia vos dviejų metų skirtumą tarp ėjimų.
Jūsų pasirinkta tauta pačioje žaidimo pradžioje gaus naujakurių ir karį. Naujakuriai gali pastatyti naują miestą, kuris ir generuos įvairiausius žaidimo taškus, na o karys tyrinės aplinką bei gins civilius nuo barbarų, ar kitų civilizacijų. Jei senesnėse žaidimo dalyse šioje vietoje prasidėdavo daugiau ar mažiau toks pat žaidimas kai žaidėjas stengdavosi pakartoti jau išmoktą sėkmės formulę, tai žaidžiant „Civilization VI“ toji formulė atrandama kaskart iš naujo. Statysite kaimą ant jūros kranto? Vadinasi jūsų tauta daug greičiau atras būdus statyti žvejų laivus. Radote ir „prisijaukinote“ javų lauką? Jūsų tauta greičiau įvaldys laukų drėkinimo technologijas. Sutikote kitų tautų atstovus? Tikėkitės greito proveržio prekybos, filosofijos ir mokslo srityse. Taigi, atsitiktinai žemėlapyje sugeneruota pozicija lemia tai, kaip jūs pradėsite savo žaidimą. Kartais jau pirmomis žaidimo minutėmis matosi, kad jus supantys ištekliai bei kraštovaizdžio savybės leis žaisti stiprų religinį žaidimą, o kartais karinga kaimynystė vers investuoti į gynybą ir atsisakyti kitų planų.
Žaidimą galima laimėti keliais būdais, tad dažniausiai pirminis planas eigoje kinta. Statydami miestus, plėsdami savo teritoriją atrasite vis naujų išteklių. Beje, žaidime šie taip pat suskirstyti į kelias kategorijas – generuojantys maistą ir gamybos taškus, generuojantys prabangos taškus (kelia jūsų tautos pasitenkinimo lygį), bei generuojantys strategines atsargas, tokias kaip arkliai, geležis, anglis, salietra ar nafta. Nė viena strateginių atsargų nėra rodoma žemėlapyje kol neįvykdyti tam tikri moksliniai ar kultūriniai atradimai, tad kartais net ir pražaidę kelis tūkstantmečius taikoje, ilgainiui išsiruošite į atvirą ar diplomatinį karą dėl naftos, ar urano atsargų, kurių jūsų žemėse nėra, o štai pas kaimynus pilna. Taigi — ištekliai ir kraštovaizdis lems jūsų tautos istoriją suteikdami ne tik tiesioginę naudą, bet ir proveržius (Eureka akimirkas) jūsų mokslo bei filosofijos tyrimų medžiuose. Dėl šių priežasčių praktiškai kiekviena nauja „Civilization VI“ partija yra unikali ir išskirtinė.
Pačioje žaidimo pradžioje padėti unikalios raidos pamatai sukelia tam tikrą sniego gniūžtės efektą, kuris lydės jus visą žaidimą, nes natūraliai norėsis išnaudoti visus gamtos suteikiamus privalumus. Čia verta paminėti, kad kalnai žaidime negaili nei mokslo, nei statybos taškų, tačiau smarkiai apsunkina logistiką, derlingos pievos padės greitai auginti gyventojų skaičių, tačiau bus jautrios sausroms, potvyniams, bei sudarys idealias sąlygas stichinėms audroms įsibėgėti.
Nors žaidimo pradžioje stichinės katastrofos yra gaivališkos, viską naikinančios, tačiau po savęs paliekančios derlingas žemes ir galimybes kompensuoti patirtą žalą, tai vėliau jos tampa dažnesnės ir praktiškai nebeturi naudingo poveikio. Kodėl? Nagi todėl, kad žaidėjas, šimtmečiais deginęs naftą ir anglį, tirpdo ledynus ir sukelia klimato pokyčius. Tai dar viena žaidimo naujovė, kuri labai nemaloniai nustebins jai nepasiruošusius. Galingos audros gali lengvai nušluoti į karo žygį išsiruošusią kariauną, ar sugriauti mokslinį centrą, kur štai jau 20 metų buvo ruošiamasi pirmai misijai į Marsą. Tirpstantys ledynai taip pat reiškia kylantį jūros lygį ir nors žaidimas apie tvindomas teritorijas mus perspės dar akmens amžiuje, kartais potvyniai užklumpa netikėtai. Tiesiog nubundi vieną rytą ir supranti, kad visi sostinę supę pramonės ir prekybos centrai jau senai po vandeniu, o modernių užtvankų statybos nespėjo žengti kartu su kylančiu vandens lygiu.
A. Rumiancevo iliustr. / Po šiokių tokių modifikacijų galėsite jaustis taip, lyg žaistumėte „namų aikštelėje“
Taigi, žaidimo procesas yra nuolatinis kelių esminių parametrų stebėjimas, bei mėginimas nuspėti, kokie atradimai padės jūsų tautai išvengti kito iššūkio. Sparčiai daugėja gyventojų? Ruoškitės investuoti į socialines reformas, bei pramogų centrus. Jūros lygis kyla greičiau nei tikėjotės? Meskite visas mokslines galias į kompiuterių atradimą, kuris leis atsitverti jau apgyvendintas žemes išmaniomis užtvankomis.
Ir nepamirškite pasaulio stebuklų, kurių čia gerokai daugiau nei 7, jų čia kelios dešimtys. Be klasikinių ir įprastų Piramidžių ar Koloso, čia rasite ir Brodvėjų, Rūro slėnį ar Sidnėjaus operos namus. Pasaulio stebuklų statyba, nors ir kainuoja daug laiko bei išteklių, paprastai gali suteikti jūsų tautai didžiulių pranašumų. Pavyzdžiui, piramidės dovanoja nemokamos darbo jėgos principą suteikdamos jūsų darbininkams vieną papildomą statybos ėjimą. Tai yra labai didelis pranašumas, ypač jei žaidimo metu atsidūrėte dykumos ir derlingų užliejamų pievų apsuptyje. Kiekvienas darbininkas turi tris statybos užtaisus, leidžiančius statyti fermas, kasyklas, plantacijas ir panašiai. Tokių darbininkų pasigaminame ir sunaudojame aibes, tad vienas papildomas užtaisas ilgainiui atsiperka su kaupu. O gal žaidimo metu jūsų tauta gimė izoliuotoje saloje ir norint laimėti žaidimą teks įsigalėti jūrose? Tuomet jums būtina pastatyti jūrinius stebuklus, kurie leis laivams judėti greičiau, o kartu ruošti dirvą tam laikmečiui, kol galiausiai pastatysite Venecijos arsenalą – pasaulio stebuklą kuris, kas kartą pagaminus karo laivą, nemokamai pagamina dar vieną. Be abejo, vieno žaidimo metu kiekvienas pasaulio stebuklas gali būti pastatytas tik vieną kartą ir tik esant tam tikroms geografinėms/ekonominėms aplinkybėms, tad žaidime vyksta nuolatinis varžymasis dėl teisės tuos stebuklus statyti.
Kiekvienas pasaulio stebuklas ar nuostabiame kraštovaizdyje pastatytas kitas pastatas dar generuoja ir žymių žmonių taškus. Pranašai, mokslininkai, žymūs generolai ir admirolai, inžinieriai, ekonomistai, dailininkai, kompozitoriai ir rašytojai atkeliaus ir prisijungs prie žaidime esančių civilizacijų siūlydami savo palikimą. Mokslininkai paprastai suteiks Eureka momentus, kurie ketvirtadaliu sutrumpins mokslinių tyrimų laiką, generolai ir admirolai suteiks patirties jūsų kariams, duos naujų karių ir išteklių, inžinieriai padės sparčiau statyti pasaulio stebuklus, dailininkai tapys, rašytojai rašys, tad jų sukurtus darbus galėsite demonstruoti savo muziejuose.
Svarbu tai, kad tokia papildomų, galingų pastatų ar žmonių gausa sukuria dar daugiau taktinių galimybių žaisti. Pavyzdžiui, jūs pralaimėjote ankstyvą religinį žaidimą ir negavote galimybės įkurti savo religiją, tai dar nereiškia, kad visi tikėjimo taškai tapo šlamštu. Tai reiškia, kad turite maksimaliai susitelkti į savo tautos stipriąsias puses, investuoti į pastatus ir žinias kurios priartintų jūsų tautą prie aukso amžiaus. Aukso amžiuje toks žaidėjas gali pasirinkti Monumentalizmą kaip ideologiją artimiausiems šimtmečiams bei konvertuoti tikėjimo taškus į gamybos taškus civilių veikėjų pirkimui. Taigi, kartais pralaimėtas religinis žaidimas gali lemti nevaržomą plėtrą, nes sukauptus tikėjimo taškus išleisite ne apaštalų ginčams apie dievus, o naujų darbininkų ir naujakurių pirkimui.
Paprasta it 2x2
Galbūt skaitant susidarė įspūdis, kad žaidimas yra labai gilus ir painus. Tačiau skubu nuraminti — žaidimas yra išties gilus, tačiau tik vertinant žaidėjo savijautą. Su „CivilizationVI“ nuo pat šio žaidimo atsiradimo jau praleidau šimtus valandų ir vis dar atrandu kažką naujo ir netikėto. Todėl, kad žaidžiant pirmą kartą yra tiesiog neįmanoma perskaityti visko, ką į žaidimą sudėjo kūrėjai, kiekvieno žaidimo metu tikras, istorines žinias įsisavinu selektyviai.
Tačiau kalbant apie patį žaismą, tai kūrėjai čia pasitelkia ištobulintą gidų ir pagalbos sistemą. Kiekviename žingsnyje žaidimas siūlys trumpus paaiškinimus, be to, žaidime esantys patarėjai keliaus paskui jus į kiekvieną langą. Negalite išsirinkti, kokį pastatą statyti ar kokį atradimą pradėti? Pažvelkite į galimybių sąrašus ir kaip mat pamatysite, kad prie kai kurių pastatų ar atradimų yra jūsų patarėjų portretai. Ruošiatės karui? Stebėkite generolų pasiūlymus.
Tiesą sakant, būtent dėl „Civilization VI“ paprastumo bei gylio ir nutariau parašyti apie šį žaidimą. Kaip minėjau teksto pradžioje, tai sena serija, tačiau ji paprastai buvo žaidžiama tik užkietėjusių gerbėjų ir tik asmeniniu kompiuteriu. Šeštoji žaidimo dalis tapo plačiai prieinama, suprantama ir be proto naudinga tiek augančiam protui, tiek tiems, kas mano, kad žino viską, tačiau žaidimas ir toliau buvo žaidžiamas tik asmeniniu kompiuteriu. Šį rudenį žaidimas išleistas visoms populiarioms konsolėms, tad tai unikali proga parekomenduoti jį tiems, kas apie jį nėra girdėję, o žaidimus įsivaizduoja išskirtinai kaip vaikišką pramogą ar šaudykles.
„Civilization VI“ yra visiškai kitas kokybinis žaidimų lygis, kuris leis pažvelgti į žaidimų pasaulį kitomis akimis. Na ne tik žaidimų pasaulį, bet ir mūsų pasaulį. Kartą susigrūmę su oponentu kultūriniame kare ar patyrę pasalūnišką kitos tautos ataką ir jos satelitų ataką, kitomis akimis pažvelgsite ir mūsų pasaulio įvykius. Tai labai empatiškas žaidimas, kurio kiekviena nauja partija prasideda atsitiktinai žemėlapyje išmėtant kalnus ir jūras, pievas ir dykumas, naudingas iškasenas ir gamtos stebuklus — viską, kas priklauso planetai ir žmonėms. Žmonėms, kurie taikiai ar ginklu atitvers viską sienomis ir varžysis dėl savo idėjų pirmenybės, tol, kol viena civilizacija ims prilygti dievams, o kitos apie save primins tik muziejuose.
Ypatingai šį žaidimą rekomenduoju tėvams ieškantiems ką pažaisti kartu su vaikais — tai galite daryti tiek varžydamiesi, tiek būdami aljanse ir žaidimui naudodami tik vieną konsolę. Įdomių pokalbių gausa – garantuota! Na, o serijos gerbėjams tik užsiminsiu, kad konsolėms skirta žaidimo versija perkelta puikiai. Ne, žaisti nėra taip patogu ir intuityvu kaip asmeniniu kompiuteriu, tačiau kūrėjai padarė viską ką galėjo, žaidimo versija skirta foteliui ir TV niekuo neatsiliktų nuo tos, kurią tiek metų žaidžiame „darbo aplinkoje“.
