Įgyvendinant Vilniaus miesto atminties kultūros puoselėjimo programą, Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka kartu su Mažąja bendrija „Nieko“ naujųjų mokslo metų pradžiai sukūrė išmaniesiems telefonams skirtą papildytosios realybės programėlę „Vilniečio ID“, skirtą 6–7 klasių moksleiviams. 
Sužaidybinimas – pakankamai nauja sąvoka, tačiau tiek ugdymo procese, tiek kitose srityse jis taikomas jau gan seniai. Kaip žinoma, žaidybiniai elementai pagyvina mokymą bei sužadina norą kurti. Įgyvendinant Vilniaus miesto atminties kultūros puoselėjimo programą, Vilniaus miesto savivaldybės centrinė biblioteka kartu su Mažąja bendrija „Nieko“ naujųjų mokslo metų pradžiai sukūrė išmaniesiems telefonams skirtą papildytosios realybės programėlę „Vilniečio ID“, skirtą 6–7 klasių moksleiviams.
Informacinių technologijų bendrovei „Nieko“ vadovaujantis Eugenijus Stratilatovas sakė, jog interaktyvią idėją padiktavo noras sukurti motyvacinę platformą. Naudodamiesi programėle moksleiviai galės dalytis savo pasiekimais, o įveikę visus žaidimo etapus galės vadintis tikrais vilniečiais. Tikimasi, kad ši programėlė, vis plečiant jos objektus, parodys moksleiviams, kad Vilniaus miesto istoriją galima pažinti gyvai ir atraktyviai. Ateityje planuojama programėlę pildyti, įtraukiant vis daugiau Vilniaus senamiesčio objektų, pristatant dar platesnę Vilniaus miesto istoriją moksleiviams.
Sėdėdamas klasėje nepažaisi
Kol kas tyrinėjimui numatyta sostinės atkarpa – nuo Vilniaus arkikatedros bazilikos prieigų iki Pilies gatvės. Įgyvendinus užduotį gaunamas ženkliukas, kuris parodo, kad ji yra atlikta. Užduotys pačios įvairiausios, susijusios su Vilniaus istorija.
„Programėlė tiesiogiai susieta su vietove – sėdėdamas klasėje nepažaisi, reikia vaikščioti po miestą. Atėjus į tam tikrą vietą, pateikiama šiek tiek istorijos (telefono ekrane galima pamatyti, kaip ji atrodė XII–XIII a.), vėliau pateikiamos užduotys, o jas įgyvendinus reikia surasti užuominą, bandyti sugalvoti, kas tai galėtų būti. Įveikęs eini toliau“, – pasakojo E. Stratilatovas ir pridūrė, jog nebūtina visų užduočių atlikti iškart, galima ir po vieną. Naudodamiesi technologijomis moksleiviai galės sužinoti, kaip vystėsi Vilniaus miestas.
Programėlė "Vilniečio ID"
Pašnekovas įsitikinęs: norėdamas sudominti šiuolaikinius vaikus, turi nuolat tobulinti ugdymo metodus. Tai nemaža dalimi priklauso ir nuo mokytojo – ar organizuoja užklasinę veiklą, ar bando surasti ką nors įdomesnio, „užkabinančių“ temų.
Bandomoji programėlės versija buvo sukurta 2017-ųjų pabaigoje, o 2019-aisiais baigti antrojo etapo darbai, sukurta dabartinė versija.
Šiuo metu programėlė susideda iš beveik 50 vaizdingai sukomponuotų užduočių. Kiekviena užduotis Vilniaus miesto istoriją, jos istorinius ir kultūrinius objektus atskleidžia per animaciją, papildytąją realybę, geografinę vietovę.
Sužinojo daug įdomių dalykų
Prie „Vilniečio ID“ kūrimo prisidėjo ne tik išmaniųjų technologijų, grafikos, animacijos specialistai, bet ir gidė – Lina Dusevičienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja Erika Striškėnė, Lietuvos dailės muziejaus (LDM) parodos „Pilies gatvė“ kuratoriai Donatas Snarskis ir Justina Augustytė, Kultūros paveldo centro atstovai.
Interaktyvios programėlės kūrėjai pripažįsta sužinoję daug įdomių dalykų, apie kuriuos iki šiol nebuvo girdėję patys. Kad ir tai, jog Pilies gatvėje kadaise stovėjo Radvilų rūmai. Kaip rašoma LDM tinklalapyje, vienas įtakingiausių ir turtingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių veikėjų Mikalojus Radvila Juodasis, ieškodamas vietos ištaigingai rezidencijai, 1540-aisiais palankiomis sąlygomis sudarė sutartį su Vilniaus katedros kapitula dėl buvusių Vilniaus kanauninko namų, kurie stovėjo strategiškai geroje vietoje (dabar – Pilies g. 23).
Po Mikalojaus Radvilos Juodojo mirties 1565-aisiais rūmus paveldėjo į katalikybę perėjęs sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Iki 1832 m. Radvilų šeimai priklausiusiuose rūmuose patalpas nuomojosi universiteto profesoriai ir studentai, prekeiviai ir amatininkai, čia veikė prabangios parduotuvės ir kavinės. 1944-aisiais rūmai sudegė, o likusios tvirtos sienos buvo nugriautos, jų vietoje 1979-aisiais pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas. Šiandien senuosius laikus mena tik gotikiniai rūsiai.
Vilnius turtingas savo istorija. Tačiau didžiausia problema, anot E. Stratilatovo, jog istorija dažnai pateikiama sausais faktais. „Tiek istorikai, tiek istorijos mokytojai nelabai moka ją įvilkti į naują rūbą, pasitelkti šiuolaikines technologijas. Šįkart bandėme tai padaryti“, – sakė jis.
