„Jei žinotum, kur krisi – pagalvę pasidėtum“, – byloja lietuvių liaudies išmintis. Tačiau žinoti juk norisi, tiesa? Ypač šiais išmaniųjų įrenginių ir protingų sistemų laikais. Visi norime iš anksto žinoti, kurioje parduotuvėje rasime pigiausią prekę, kuriuo keliu važiuoti, kad išvengtume transporto spūsčių, ar kurioje šalies dalyje siaučia stichinė nelaimė ir ten geriau nekišti nosies.
„Jei žinotum, kur krisi – pagalvę pasidėtum“, – byloja lietuvių liaudies išmintis. Tačiau žinoti juk norisi, tiesa? Ypač šiais išmaniųjų įrenginių ir protingų sistemų laikais. Visi norime iš anksto žinoti, kurioje parduotuvėje rasime pigiausią prekę, kuriuo keliu važiuoti, kad išvengtume transporto spūsčių, ar kurioje šalies dalyje siaučia stichinė nelaimė ir ten geriau nekišti nosies.
Kad ir kaip atrodytų toli pažengusios technologijos, visiškai numatyti gamtos išdaigų, tokių kaip sausio pradžioje Šilutės rajone kilęs potvynis, ramybės neduodantis snygis ir iš koto verčiantis uraganinis vėjas, ar pramoninių katastrofų, pavyzdžiui, cheminės ar radiologinės avarijos – nepavyks, tačiau iš anksto joms pasiruošti ir užklupus tinkamai reaguoti – įmanoma. Tam tereikia gyventojų saugumą užtikrinančios visuomenės informavimo sistemos, su kuria jus šiandien ir supažindinsime.
Visuomenės informavimo apie įvykį seka
Įprasta, kad už visuomenės informavimą atsakingos valstybinės civilinės saugos tarnybos. Pagrindinis jų uždavinys – perspėti ir informuoti gyventojus, valstybės bei savivaldybių institucijas, įstaigas ir ūkio subjektus apie gresiančią ar susidariusią ekstremalią situaciją, galimus padarinius ir įmanomus apsisaugojimo būdus. Lietuvoje šias funkcijas atlieka Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Vis dėlto, kilus nenumatytam įvykiui, informuoti visus aplinkinius gali būti iš tiesų keblu. Juk neužteks paskambinti varpeliu ar pašūkauti iškėlus rankas. O telefono linijos tokiomis akimirkomis kaip tyčia būna užimtos giminaičiams ir draugams skambinančių vietinių gyventojų.
Atgavus nepriklausomybę, Lietuva paveldėjo TSRS laikais sukurtą sistemą, kuri technologiškai buvo sudaryta iš elektromechaninių sirenų tinklo, išdėstyto savivaldybių centruose. Tokios sistemos naudojamos tik visuomenės perspėjimui, nes gali perduoti tik vieną garsinį signalą, kuris reiškia civilinį įspėjimą „dėmesio visiems“. Jį išgirdus privalu įsijungti nacionalinės televizijos ar radijo programą, kur pateikiama tikslesnė informacija.
Gyventojų perspėjimui buvo naudojama 500 centralizuoto valdymo elektros sirenų, kurios galėjo perspėti iki 50 procentų visų šalies gyventojų. Didžioji dalis žmonių, galinčių išgirsti sirenas ir įsijungti nacionalinės radijo ar televizijos programą, – savivaldybių centrų gyventojai. Tačiau sirenomis pasiekiamų kaimo gyventojų, kurių yra apie 1,15 mln., t. y. maždaug 33 procentai visų šalies gyventojų, – vos 5 procentai. Vadinasi, naudojant tokią technologiją likusi valstybės gyventojų grupė paprasčiausiai nepasiekiama.
Akivaizdu, kad siekiant išvengti ar sumažinti ekstremalių situacijų padarinius ir operatyviau veikti buvo būtina modernizuoti komunikacijas. Juk gyvename XXI technologijų amžiuje, kuriame po visą pasaulį informaciją galima paskleisti vos kelių mygtukų spustelėjimu. Tad vykdydamas Europos Sąjungos projektą Priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo departamentas įdiegė Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemą (GPIS) „Mass Alert“, kuri apie tam tikrą informaciją įspėja trumpaisiais pranešimais tiesiogiai į gyventojų mobiliuosius telefonus. Taip, visiškai teisingai – mobiliuosius telefonus, kuriuos dažniausiai visi nešiojamės kišenėje ar rankinėje.
„Tačiau, kaip dėl apkrauto telefono ryšio tinklo gyventojai gaus žinutes?“ – ko gero, susimąstėte. Pasirodo, „Mass Alert“ sistema naudoja korinio transliavimo (angl. Cell Broadcast) technologiją, veikiančią per mobiliojo ryšio teikėjų tinklus nurodytoje geografinėje teritorijoje. Kitaip sakant, kilus pavojui, žinutė perduodama tik tam tikroje pavojaus zonoje esantiems mobiliesiems telefonams. Naudotojai pasiekiami sugaištant minimaliai laiko ir neapkraunant tinklo, nes šiuo būdu transliuojant trumpuosius pranešimus nereikia vykdyti abonentų paieškos ir žinoti gavėjo telefono numerio.
Daug geresnis sprendimas nei garso sirenos, tiesa? Tokiu būdu galima vienu metu informuoti didelį žmonių būrį (pranešimai pasiekia visus funkciją aktyvavusius mobiliųjų telefonų naudotojus, detalias įvairių telefonų gamintojų konfigūravimo instrukcijas rasite VPGT tinklalapyje), tiesiai į mobiliųjų telefonų ekranus perduoti tikslinius pranešimus įvairiomis kalbomis, norimu laiku ir į pasirinktas geografines vietoves. Be to, perspėjimo funkcija veikia nepriklausomai nuo tinklo apkrovos ir visos šalies naudotojams gali būti perduota per keletą minučių. Svarbiausia, kad ši paslauga nemokama ir prieinama visiems mobiliojo ryšio paslaugų naudotojams šalyje.
Žinoma, kartu su naująja technologija veiks ir senosios sirenos, tačiau toks informavimas į mobiliuosius telefonus, anot Priešgaisrinės tarnybos gelbėtojų, ypač naudingas gyvenantiems atokiau nuo miestų, kur jų nesigirdi. Kad per daug netrikdytų žmonių, gelbėtojai žada „Mass Alert“ galimybėmis nepiktnaudžiauti ir naudoti pagal civilinės saugos kriterijus – tik rimtų pavojų atveju, tad galite būti ramūs, kad susikonfigūravę telefonus nepasirašysite šlamšto telefone nuosprendžio.
Norintiems žinoti daugiau
Visada atsiranda smalsuolių, kurie nori žinoti daugiau už kitus. Jiems pateikiame detalesnį „Mass Alert“ sistemos veikimo aprašą.
GPIS veikimo schema
- Įvykio pranešėjas (atsakingų institucijų atstovas, turintis prieigą prie GPIS) užregistruoja įvykį „Mass Alert“ sistemoje ir nurodo kaip galima tikslesnę informaciją apie įvykį (vietą, laiką, pavojaus lygį ir pan.).
- GPIS operatorius (arba automatizuota posistemė, jei numatyta automatinė užregistruoto įvykio vietos analizė bei pranešimų suformavimas), gavęs pradinę informaciją apie įvykį, atlieka analizę, kurios metu identifikuoja pavojingas teritorijas.
- Į nustatytas teritorijas patenkantiems mobiliųjų telefonų abonentams siunčiami informaciniai pranešimai. Šiam veiksmui atlikti operatorius suformuoja pranešimo turinį (tuo atveju, jei turinys nebuvo automatiniu būdu suformuotas GPIS) ir atlieka pranešimo siuntimą.
- Informacinį pranešimą gauna tik tie abonentai, kurie pranešimo siuntimo metu pateko į numatytą informavimo teritoriją. Gavę pranešimą gyventojai (taip pat ir specialiųjų tarnybų darbuotojai) jį perskaito ir atitinkamai reaguoja į susiklosčiusią informaciją.
