„Google“ paieška ir su ja susijęs svetainių pritaikymas maksimaliam „tekstingumui“ pamažu traukiasi iš interneto dėmesio centro. Beveik kasdien galima rasti pranešimų apie naujus eksperimentus, skirtus paversti interneto svetaines panašiomis į kompiuterio programas.
„Google“ paieška ir su ja susijęs svetainių pritaikymas maksimaliam „tekstingumui“ pamažu traukiasi iš interneto dėmesio centro. Beveik kasdien galima rasti pranešimų apie naujus eksperimentus, skirtus paversti interneto svetaines panašiomis į kompiuterio programas. Kartais tai vadinama „rich web experience“, kartais „webapp“. Poslinkis atsirado dėl poreikio didinti svetainių skaitymo ar tarnybų naudojimo patogumą/malonumą ir noro labiau individualizuoti svetaines internete. Galima laikyti, kad tai grįžimas prie „Flash“, bet be „Flash“.
Pora apyšviežių pavyzdžių: „The New York Times“ laikraščio skaityklė „Times Skimmer“ ir informacijos pateikimas „Coda“ tinklalapyje. „Times Skimmer“ yra tarsi naršyklė naršyklėje su pasirenkamu informacijos pateikimo būdu (yra 7 būdai: nuo langelių su straipsnių antraštėmis ir anonsais iki antraščių sąrašo). „Coda“ gi stengiasi „nejudinti ekrano“: nauji puslapiai kraunami tinklalapio centre neperkraunant viso tinklalapio (žr. rodykles šonuose).
Kodėl taip daroma? Didėjant interneto spartai ir naršyklių galimybėms stengiamasi sukurti sąsają, kuri būtų kuo patogesnė vartotojui ir būtų maloni naudotis. Pagrindiniai reikalavimai: neperkraunama aplinka, išdėstymo pritaikymas pagal skonį ir kukli animacija, kaip sąsajos paslankumo požymis. Siekiama išvengti vartotojo požiūriu nereikalingų ir atgrasančių dalykų:
1. Tinklalapio perkrovimo. Iki šiol dauguma svetainių perkrauna visą vaizdą naršyklėje, jei tik paspaudžiama kuri nuoroda ar virtualus mygtukas. Programose taip nebūna arba tas perkrovimas įvyksta akimirksniu. Nors naršyklės sąsajos elementus krauna iš laikinosios atmintinės (cache), dažnai vartant didelius puslapius net ir santykinai greitas pasikrovimas pradeda pabosti. Žmonės vengia spaudyti nuorodas ir daugiau skaityti, nes nenori laukti „kol puslapis pasikraus“.
2. Vaizdo stūmimo. Pelės ratukas – geriausias tinklaraščių ir portalų draugas. Virtuali vertikali juosta kartais realybėje (atspausdinta ant popieriaus) galėtų siekti kelis metrus. Todėl pelės ratuko sukiojimas skaitant yra neatsiejama skaitymo internete dalis. Deja, skaitant ilgesnius tekstus dažniausiai iš ekrano išnyksta navigacijos, pagalbinės informacijos priemonės, nuskursta sąsaja ir skaitytojas pasijunta paklydęs. Ne kiekviena svetainė yra sutvarkiusi vidines žymas taip, kad žmogus, spausdamas mygtuką „back“ visada tiksliai grįžtų į skaitytas vietas. Nepadeda ir tai, kad perkraunant tinklalapius, besiplečiantys grafiniai elementai nustumia vaizdą iš ekrano. Programose gi vaizdo stūmimas naudojamas itin retai – stengiamasi informaciją sudalinti tokiomis porcijomis, kad ją galima būtų peržiūrėti „neišeinant už ekrano“.
3. Vizualinio blankumo. Portalų ir tinklaraščių maketai atrodo skirtingi, bet jų skirtumai yra santykinai kuklūs: spalvos, logotipas ir gal šriftas. Svetainės kaip programos koncepcija leidžia išplėsti individualizavimo ribas: pasiūlyti unikalią sąsają, turinio išdėstymo variantus, specializuotą navigaciją.
Naująsias „programas internete“ galima tiesiogine prasme paversti programomis, įkeliant jas į „Fluid“ ar „Prism“. Tuomet panašumas į kompiuterio programas dar padidėja, o svetainės gauna papildomą išskirtinumą iš „dar vieno adreso internete“ virsdamos piktograma ant skaitytojo darbastalio. Tai yra nepaprastai geidžiamas žingsnis, ypač turint galvoje, kad žmogaus laikas ir dėmesys yra labai riboti – tai ką pasiimsi sau, to neteks konkurentai.
Tarnybas ir šiandien galima naudoti kaip programas. Aš esu iškėlęs „Gmail“ ir „Google Reader“ už naršyklės ribų, nes man jos yra labiau programos, o ne svetainės. Su informacinėmis svetainėmis yra kebliau, nes reta kuri yra pritaikyta nekintančio dydžio langui – toje pačioje „Times Skimmer“ straipsniai vis dar „išlipa“ už regimo lauko ribų. Bet neabejoju, kad netrukus atsiras bandymų viską pateikti viename fiksuotame lange.
Pavojai. Nors patogumas skaitytojui tokiose sąsajose gerokai padidėja, atsiranda ir problemų, kurias kūrėjams teks išspręsti. Bene svarbiausia jų – atskirasis informacijos vieneto adresas (permalink). Programose toks nė nenumatytas, o internete jis yra labai svarbus, nes pagal jį atvedami skaitytojai iš paieškos. Deja, programos, dėl savo specifikos, naudoja tik vieną, pačios programos nuorodą. „Times Skimmer“ bando spręsti problemą unikalų adresą nurodydama virš įkeliamo straipsnio. „Coda“ visiškai nebando ją spręsti – gal dėl to, kad tos informacijos svetainėje nėra daug ir ji retai kinta.
Kitas pavojus – nelemto „loading“ sugrįžimas iš „Flash“ sąsajos laikų. Programos sąsajos privalumai (sklandi navigacija, animacija, elgesio scenarijai) atsiranda tik baigus krauti kodą ir turinį, todėl neišeina rodyti dalį turinio besikraunant svetainei, kaip tai būna su HTML. Tenka rodyti krovimosi pranešimą tikintis, kad lankytojas naudoja spartų internetą ir jam nereikės ilgai laukti rezultato. Juk visos programos kažkiek laiko kraunamos į atmintį…
Na ir trečias (bet ne paskutinis – esu tikras, kad tų pavojų yra daugiau) pavojus – itin didelės resursų sąnaudos, tiek atminties, tiek ir procesoriaus galios. Naudodamasis „Times Skimmer“ ar „Coda“ didelio resursų šuolio nepastebėjau, tačiau ateityje svetainės gali darytis vis sudėtingesnės ir sudėtingesnės. Dėl sklandžios navigacijos į tarpinę atmintinę bus keliama daug turinio, kurio lankytojas gal ir nenaudos.
Bus įdomu stebėti tokias permainas ir jų populiarumą tarp interneto vartotojų. Turiu pripažinti, kad man asmeniškai „Coda“ puslapių vartymas atrodo labai malonus, o „Times Skimmer“ – daug patogesnis būdas skaityti naujienas, nei „The New York Times“ svetainė. Gal iš tiesų naršyklei tapus operacine sistema, mes naudosime tūkstančius skirtingų „naršyklių“ svetainių peržiūrai?
