Žaidėjai neskubėjo atsisakyti CRT monitorių net tada, kai jie morališkai paseno prieš LCD. Išgaubti jų kineskopai buvo dideli ir sunkūs, o suvartojamos elektros kiekis – proporcingas išskiriamai šilumai bei elektromagnetinei spinduliuotei, tačiau veidrodiniai jų ekranai, kuriuose, be kita ko, galėdavo išdegti per ilgai be užsklandos palikto darbastalio piktogramos, vaizdą atkūrė kokybiškiau negu pirmosios TN skystųjų kristalų matricos.
Žaidėjai neskubėjo atsisakyti CRT monitorių net tada, kai jie morališkai paseno prieš LCD. Išgaubti jų kineskopai buvo dideli ir sunkūs, o suvartojamos elektros kiekis – proporcingas išskiriamai šilumai bei elektromagnetinei spinduliuotei, tačiau veidrodiniai jų ekranai, kuriuose, be kita ko, galėdavo išdegti per ilgai be užsklandos palikto darbastalio piktogramos, vaizdą atkūrė kokybiškiau negu pirmosios TN skystųjų kristalų matricos.
Vaizdas LCD matricose būdavo ryškesnis ir šviesesnis, o nesant jokio geometrinio iškraipymo – ir tikslesnis, bet žaidėjams kur kas labiau rūpėjo CRT siūloma aukštesnė rezoliucija, lanksčiau pritaikomas vaizdo santykis, nepriekaištingas juodos, baltos ir visų tarp jų esančių pilkos spalvos atspalvių intensyvumas, idealus jų gamos pasiskirstymas, tobulas spalvų atkūrimo tikslumas, vienodas matomumas iš visų pusių ir, svarbiausia, didelis vaizdo atnaujinimo dažnis, nulinis atsako laikas bei įvesties gaištis.
Tokia buvo situacija prieš gerą dešimtmetį. Per tą laiką LCD monitoriai su TN matricomis daug patobulėjo. Nors vaizdo matymo kampais ir spalvų atkūrimu jie tebeatsilieka ne tik nuo CRT, bet ir LCD monitorių su modernesnėmis VA, PVA bei IPS matricomis, atsako laikais juos jau prisivijo, o rezoliucijomis ir atnaujinimo dažnais netgi pralenkė. Dabar net modeliuose su 2560x1440 rezoliucijos ekranais 1 ms siekiantis atsako laikas esant 144 Hz atnaujinimo dažniui neleidžia atsirasti judančių objektų šleifams ir išsilieti jų kontūrams.
Nepaisant to, kad tokiais dažniais atnaujinamuose monitorių ekranuose vaizdo trūkinėjimą pastebėti sunkiau, ši problema vis dar egzistuoja ir būtų egzistavusi tol, kol vaizdo plokštės būtų atkūrusios nepastovią kadrų kaitą, tačiau 2013-ųjų spalį „Nividia“ pristatė jos sprendimą – „G-Sync“.
„G-Sync“ technologiją palaikantys monitoriai, į kuriuos montuojami specialūs moduliai, geba sinchronizuoti savo atnaujinimo dažnį su kompiuterio vaizdo plokštės atkuriama kadrų kaita. Tokiu būdu vaizdo trūkinėjimas panaikinamas be vertikaliosios sinchronizacijos, kuri sukelia trūkčiojimus vos tik kadrų kaita tampa žemesnė už atnaujinimo dažnį, padidina įvesties gaištį ir papildomai apkrauna grafikos procesorių.
Tiesą sakant, kad ir nežymiai, grafikos procesorių papildomai apkrauna ir „G-Sync“, ir tai tik vienas iš šios technologijos trūkumų. Nors ją palaiko ir senos „GeForce“ vaizdo plokštės, „G-Sync“ monitoriai kainuoja gerokai brangiau už kitus analogiškomis specifikacijomis. Išskyrus „BenQ XL2420G“, visi jie teturi „DisplayPort“ įvestis, dėl ko jų panaudojimas HDMI išvestis turintiems prietaisams, pavyzdžiui, konsolėms, gali būti komplikuotas. Jei anksčiau tai atrodė kaip aukščiausios įmanomos vaizdo kokybės verta kaina, „Nvidia“ konkurentei „AMD“ pristačius „FreeSync“ technologiją daugelis pakeitė nuomonę ir netgi ėmė „G-Sync“ pranašauti galą.
„FreeSync“ veikia lygiai taip pat, kaip „G-Sync“, bet gali teoriškai apimti platesnį atnaujinimo dažnio diapazoną (teorinį 9–240 Hz vietoje praktinio 30–144 Hz), papildomai neapkrauna procesoriaus, nieko nekainuoja ir nuo tada, kai „AMD“ ją pavertė atviru standartu, „Adaptive Sync“ pavidalu tapo kiekvienos „DisplayPort 1.2a“ jungties specifikacijų dalimi.
Kurį laiką „G-Sync“ monitoriai buvo pardavinėjami tik TN matricomis, pasižyminčiomis trumpu atsako laiku ir aukštais atnaujinimo dažniais, bet prasčiausiu spalvų atvaizdavimu ir siauriausiais apžvalgos kampais.
Lenkti ekranai VA matricomis, išskiriančiomis didžiausiu kontrastu, bet vidutinišku spalvų atkūrimu ir apžvalgos kampais, buvo pristatyti patys paskutiniai. Prireikė laiko, kol jų atsako laikai sutrumpėjo iki suderinamų su aukštais atnaujinimo dažniais. Kainuodami keliskart brangiau už kitas matricas naudojančius monitorius, jie nesulaukė tokio dėmesio, kokį patyrė pirmieji 144 Hz „G-Sync“ ir „FreeSync“ monitoriai su IPS matricomis, kol kas vieninteliai gebantys suderinanti precizišką spalvų atkūrimą ir plačius apžvalgos kampus su trumpais atsako laikais ir aukštais atnaujinimo dažniais, – „Acer XB270HU“ ir „ASUS MG279Q“.
„G-Sync“ naudojantis „Acer XB270HU“ pasirodė tuo pat metu, kai buvo pristatyta „FreeSync“ ir pirmieji šią technologiją palaikantys monitoriai, tarp jų ir „ASUS MG279Q“. Abu jie naudoja tą patį kompanijos „AU Optronics“ nuo 2014-ųjų gaminamą „M270DAN02.3“ modelio AHVA tipo (IPS atmaina) ekraną, ir tuo esminiai panašumai tarp jų pasibaigia.
„ASUS MG279Q“ palaikoma „FreeSync“ technologija apima platesnį dažnių diapazoną negu „G-Sync“, bet tik teoriškai. Praktiškai visas priklauso nuo monitoriaus modelio. „ASUS MG279Q“ atveju šis diapazonas apima intervalą nuo 35 iki 90 Hz – be programinių modifikacijų, kurių pats nesiryžau bandyti, „FreeSync“ automatiškai išsijungia pasiekus žemesnį negu 35 ir aukštesnį negu 90 kadrų per sekundę dažnį. Tai šiek geresnis rezultatas negu senesnių, bet prastesnis negu naujausių „FreeSync“ monitorių su IPS matricomis, jau nekalbant apie ilgą laiką šioje srityje analogų neturėjusius modelius su TN ekranais, kurių dauguma gali pasigirti 40–144 Hz diapazonais.
„Acer XB270HU“ palaiko būtent tokį diapazoną – irgi kiek mažesnį negu įmanoma teoriškai – ir leidžia tuo pat metu džiaugtis 144 Hz atnaujinimo dažniu bei „G-Sync“ sklandumu. Su naujesnėmis „Nvidia“ vaizdo plokštėmis ir naujesniais IPS monitoriais galima išgauti ir 165 Hz atnaujinimo dažnį. Norėčiau pamatyti 2560x1440 raiška ir 165 kadrų per sekundę dažniu atkuriamą šiuolaikinį žaidimą!.. Net galingiausia šiuo metu rinkoje esanti vaizdo plokštė – „GeForce GTX 1080“ iš „Nvidia“ – nėra tam pakankamai pajėgi.
Atsižvelgus į tai, „ASUS MG279Q“ siūlomas 35–90 Hz diapazonas nebeatrodo toks varžantis. „G-Sync“ ir „FreeSync“ efektyviausiai veikia žemesniais atnaujinimo dažniais, kai sutrūkinėjęs vaizdas ekrane užsilieka ilgiau. Iki pasirodant šioms dviem technologijoms daugelis 120 Hz ir 144 Hz monitorių savininkų nenaudojo vertikalios, nes paprasčiausiai negalėjo įžiūrėti jokio trūkinėjimo.
Aš, kita vertus, prieš kelerius metus sugebėjau peržaisti „Bioshock“ per daug nesipiktindamas brutaliu vaizdo trūkinėjimu, nors kadrų kaita nuolat šokčiojo tarp 30 ir 60 FPS – kai žaidimas geras, man tokie dalykai tiesiog nerūpi, nors pažįstu nemažai žaidėjų, kurie verčiau būtų pasirinkę prastesnį, bet geriau veikiantį žaidimą.
Tokiems „FreeSync“ išties patiks. Viskas taip sklandu, kad net atrodo, jog žaidimai veikai aukštesne ir stabilesne kadrų kaita negu iš tikrųjų. Teigiamų pokyčių įvesties gaištyje nepastebėjau – turiu pripažinti, jog žaidimuose vertikaliąją sinchronizaciją visuomet įjungiu pačią paskutinę ir prie jos neigiamo poveikio nesu pripratęs.
Kadrų kaitai peržengus 90 FPS ribą, „FreeSync“ automatiškai išsijungia ir, pagal pageidavimą, žaidimas paliekamas su išjungta arba įjungta vertikalia sinchronizacija. Iš pradžių tas pats nutikdavo ir kirtus žemutinį 35 FPS slenkstį, bet po „AMD“ išleisto tvarkyklių atnaujinimo (16.1 WHQL) aktyvuojama žemos kadrų kaitos kompensacijos („Low Framerate Compensation“) sistema. Esant įjungtai vertikaliajai sinchronizacijai ji pašalina, o išjungtai – sumažina vaizdo striginėjimą ir trūkinėjimą.
Nežinau, kokius burtus čia naudoja „AMD“, bet „Nvidia“ savo analogiškai sistemai taiko judesio interpoliacijos principu paremtą technologiją, įterpiančią papildomus kadrus, – visai kaip tai daroma 200 Hz, 400 Hz, 500 Hz ir panašiais atnaujinimo dažniais besigiriančiuose aukštos raiškos televizoriuose.
Kaip žaidėjui, daugybę metų praleidusį prie 60 Hz dažnio monitorių, didžiausią įspūdį paliko „ASUS MG279Q“ 144 Hz atnaujinimo dažnis – judantis vaizdas toks ryškus, kad iš pradžių net raibsta akys. Sunku tai apibūdinti. Kažkas panašaus į minėtuose HDTV generuojamus pseudo 1000 Hz reginius.
Gaila tik, kad net turint reliatyviai sparčią „AMD“ vaizdo plokštę, tokią kaip „Radeon R9 380X“, išgauti reikalingam kadrų kaitos dažniui reikia ne tik susimažinti rezoliuciją, bet ir grafikos nustatymus. Tiesa, net ir turintieji reikalingą techniką gali likti ne visai patenkinti – „ASUS MG279Q“ neturi stroboskopo ir nepalaiko jokio techninio judančio vaizdo išsiliejimo sumažinimo, kokį gali suteiki, pavyzdžiui, tų pačių „G-Sync“ monitorių naudojama ULMB („Ultra Low Motion Blur“) sistema – nors ji ir negali veikti tandemu su „G-Sync“, turi didelį poveikį judančio vaizdo atkūrimo kokybei. Tokio tipo techniniais sprendimais „FreeSync“ monitoriuose palikta pasirūpinti patiems jų gamintojams, nes tai, regis, nėra šios technologijos standarto dalis.
Kaip ir „G-Sync“, „FreeSync“ monitoriai aukščiausias rezoliucijas ir atnaujinimo dažnius palaiko tik naudojant „DisplayPort“ jungtis, tačiau, skirtingai nei jie, su „AMD“ technologija suderinami modeliai geba priimti vaizdą ir kitų. „ASUS MG279Q“ neturi analoginių DVI/VGA jungčių, kurias dar galima rasti TN matricas naudojančiuose monitoriuose, užtat įmontuoti du HDMI lizdai, ateityje, deja, dėl kažkokių priežasčių nepalaikysiantys „AMD“ numatyto suderinamumo su „FreeSync“, bet gebantys priimti MHL signalus („Mobile High-Definition Link“), tad pasitarnausiantys ne tik kompiuterio prijungiant „Xbox One“ ar „PlayStation 4“, bet ir norint iš „Samsung Galaxy Note 3“ parodyti 2K ar 4K raiškos klipus.
Žodžiu, kitaip negu „G-Sync“ monitoriai, kurie iš esmės dedikuoti „G-Sync“ technologijai, „ASUS MG279Q“ labiau yra 27 colių įstrižainės, IPS matricos, 2560x1440 raiškos, 144 Hz atnaujinimo dažnio monitorius, be viso kito palaikantis ir „FreeSync“ technologiją.
Ir kaip po toks jis išties geras. Gan standartinės išvaizdos, be jokių „Republic of Gamers“ akcentų, tik su keliais raudonais užrašais bei kukliomis majiškų ornamentų graviūromis ant stovo pagrindo kraštų, bet pagamintas iš tvirto, matinio paviršiaus ABS tipo termoplastiko, naudojamo nuo „Lego“ kaladėlių ir 3D spausdintuvų gijų. Plonytis, kaip talpinantis viduje maitinimo bloką. Matinės dangos ekranas grubokai, bet patogiai kilnojasi aukštyn žemyn, krypsta į viršų ir į apačią, sukasi 90 laipsnių kampu, gali būti laikomas vertikaliai (pavyzdžiui, japoniškoms „bullet hell“ šaudyklėms) ir montuojamas prie sienos.
Korpuso gale įmontuoti du mažyčiai 2W stereo garsiakalbiai. „ASUS MG279Q“ turi garso išvestį, tad galima prisijungti ausines. 3,55 mm jungtis įtaisyta kiek tolėliau nuo „Mini DisplayPort 1.2“, „DisplayPort 1.2“, HDMI ir USB 3.0 jungčių – monitorius komplektuojamas su visais reikalingais kabeliais. Betvarkės sujungus juos visus padeda išvengti prie stovo tvirtinama rankenėlė.
Garso, vaizdo ir kiti nustatymai keičiami per specialų monitoriaus meniu, naudojantis gale virš šviesos diodo įtaisytais mygtukais ir svirtele, kokios nečiupinėjau nuo „IBM ThinkPad“ nešiojamų kompiuterių laikų.
Viskas tvarkinga ir aišku. Tarp įprastinių vaizdo nustatymų, kuriuos, beje, galima išsaugoti į vieną iš keturių profilių, aptinkamos specifinės „Asus“ monitorių gudrybės. „GameVisual“ siūlo pasirinkti iš šešių iš anksto sukurtų vaizdo profilių, skirtų kraštovaizdžiams, lenktynių, FPS, RPG ir RTS žaidimams bei nuotraukoms. „GamePlus“ ekrane gali rodyti laikmatį arba taikiklį. Keturių lygių „BlueLightFilter“ riboja mėlynos spalvos kiekį ekrane, tuo sumažindamas akių nuovargį žiūrint į monitorių tamsoje. Penkių pakopų „TraceFree“ išryškina judantį vaizdą ir padeda išgauti 144 Hz reikalingą <6,94 ms atsako laiką – šiuo atveju 4 ms. Keturių pakopų „VividPixel“ paryškina vaizdą, kas praverčia žemesnės rezoliucijos turiniui, pavyzdžiui, 1920x1080 raiškos „Blu-Ray“ filmams. ASCR dinamiškai pritaiko kontrastą prie vaizdo ekrane, bet anaiptol ne visada sėkmingai.
Maloniai nustebau sužinojęs, jog „ASUS MG279Q“ jau beveik iš karto būna tinkamai sukalibruotas – „GameVisual“ esant „Racing Mode“ pasirinktyje tereikia smarkiai (100 -> ~31) sumažinti šviesumą ir truputį pakoreguoti raudonos, žalios bei mėlynos spalvų santykį (96, 96, 100).
Vaizdo kokybė – stulbinanti. Su 77 % daugiau pikselių negu 1920x1080 talpinančia 2560x1440 rezoliucija reikėjo apsiprasti kelių dienų, bet grožėtis IPS matricos atkuriamomis spalvomis iš visų įmanomų kampų nesiliauju ir dabar, praėjus mėnesiui nuo tada, kai gavau šį monitorių, – juoda gilesnė už dirbtinai sukeltą komą, o spalvos tokios sodrios ir kontrastingos, kad net kvepia dažais.
Nesuprantu žaidėjų, kurie atsisako to vien dėl nežymaus gelsvo švytėjimo, būdingo visiems IPS matricų ekranams. Net šiais laikais, kai dažnas kišenėje nešiojasi po tokios pat raiškos dar pažangesnius AMOLED ekranus, „ASUS MG279Q“ palieka įspūdį net neišbandžius 35–90 Hz dažniu atnaujinamų žaidimų su „FreeSync“, jau neminint galimybės atkurti juos 144 Hz. Kas gali atgrasyti nuo tokio monitoriaus kaip „ASUS MG279Q“?..
Visų pirma, kaina. Palyginus su kitais panašių specifikacijų monitoriais, už „ASUS MG279Q“ prašomi 500–600 € visiškai atitinka jo rinkos vertę, bet tai taip pat suma, kurią daugelis žaidėjų išleidžia pirkdami visą kompiuterį be monitoriaus.
Visų antra, reikalavimai pačiam kompiuteriui. Nebūtina kiekvieną žaidimą žaisti aukščiausia raiška ir grafikos nustatymais, o „FreeSync“ veikimo diapazonas apima santykinai didelį žemos kadrų kaitos intervalą, tačiau po tokių kompromisų rezultatas gali būti ne visai vertas pinigų. Nors „ASUS MG279Q“ turi neblogą mastelio keitiklį, nereikėtų pervertinti jo galimybių – žaidimus reiktų žaisti ne mažesne negu 1920x1080 raiška.
Kas kita su vaizdo kokybei tokius pat aukštus reikalavimus kaip ir jo atkūrimo sklandumui keliančiais galingų „AMD“ vaizdo plokščių savininkais. Jie, tiesą sakant, neturi didelio pasirinkimo – IPS matricas naudojančių 144 Hz atnaujinimo dažnio „FreeSync“ monitorių vis dar nėra daug. Visi geresni už „ASUS MG279Q“ kainuoja brangiau, o geriausi apskritai naudoja „G-Sync“.
