Kas yra GPS bei kaip tai veikia daugelis veikiausiai jau žinote - tai palydovinė navigacija, padedanti nepasiklysti tiek svečioje šalyje, tiek ir savame kieme. Tereikia nusipirkti GPS imtuvą ir štai - matome, kur tiksliai randamės. Patogu, bet GPS panaudojimą Lietuvoje ilgą laiką stabdė būtent normalių žemėlapių nebuvimas.
Kas yra GPS bei kaip tai veikia daugelis veikiausiai jau žinote - tai palydovinė navigacija, padedanti nepasiklysti tiek svečioje šalyje, tiek ir savame kieme. Jos pagrindą sudaro krūva aplink žemę skriejančių palydovų. Tereikia nusipirkti GPS imtuvą ir štai - matome, kur tiksliai randamės, na o jei turime modelį, palaikantį žemėlapius - ir gatvę ar miestą.
Patogu, bet GPS panaudojimą Lietuvoje ilgą laiką stabdė būtent normalių žemėlapių nebuvimas. Na taip, pagrindinius kelius siūlo daugelis gamintojų, bet kažin ar bus sunku iš Vilniaus nuvažiuoti į Panevėžį be GPS. Ne paslaptis, kad yra ir ne viena piratinė versija, rankomis daryta pieštinius žemėlapius pririšant prie koordinačių tinklo. Bet ir šiam variantui iki tobulumo toli.
Spragą užpildyti turėjo neseniai pasirodęs „Lietuvos TOPO žemėlapis“. Tik „Garmin“ firmos GPS imtuvams tinkantis ir 450 litų kainuojantis dalykėlis sukurtas tos pačios duomenų bazės, kuri naudojama svetainėje www.maps.lt pagrindu, tad detalumas tikrai nemažas. Ekrano nuotraukos taip pat intriguoja, aprašymas vilioja daugiau nei 73 tūkstančiais kilometrų Lietuvos kelių, adresų paieška ir t.t. Ką jau kalbėti apie tai, kad skelbiama, jog pirmąsyk Lietuvos žemėlapiuose įdiegtas ir pilnavertis maršruto planavimas, be to, nesiūloma važiuoti prieš eismą vienpusio eismo gatvėse.
Pabandyti būtų tikrai įdomu, bet... žemėlapiu ir „Garmin“ GPS imtuvais prekiaujanti bendrovė „Fedingas“ nusprendė, jog Games.lt lankytojai nėra (ir niekada nebus...? na na) potencialūs navigacijos naudotojai, tad ir be TOPO žemėlapių bandymų gali apsieiti.
Kiek tokia pozicija toliaregiška galėtų būti atskiros diskusijos objektu, tuo tarpu mes nusprendėme su ja lengvai nesitaikyti. Tiesiog pasukome kiek kitu keliu - užuot skolinęsi GPS imtuvą su TOPO žemėlapiais testavimui, apsimetėme niekuo dėtais žmonėmis iš gatvės ir juos tiesiog išsinuomavome. Žiūrim ką turim.
Imtuvas
Pats „Fedingo“ nuomojamas GPS imtuvas „Garmin Street Pilot C310“ nors ir neblogas savo laikmečiui, dabar jau nėra labai įspūdingas. Jo viduje nėra trukdžiams atsparesnio „SirfIII“ lusto, nors ekranas ir spalvotas, saulėtą dieną jame sunku ką nors įžiūrėti net ir pažaidus su šviesumo parametrais. Gerai bent tai, kad prie priekinio automobilio stiklo „Garmin Street Pilot C310“ prisisiurbia tvirtai, na o prireikus ir nuo laikiklio nesunkiai nusiima - palikti salone GPS imtuvą... hmmm, ne Lietuvoje.
Viskas valdoma pirštu baksnojant lietimui jautrų ekrano paviršių. Vos įjungtas imtuvas kviečia pasirinkti, ar norime keliauti į konkrečią vietą, ar tiesiog rodyti, kur dabar esame. Valdymo sąsaja kaip ir daugelio tokio tipų įrenginių paprasta, jos elementai dideli ir nesunkiai paspaudžiami. Kiek didesnis galėtų būti tik mygtukas, kuriuo nurodoma naujai suplanuoti kelionę po to, kai pravažiavome reikiamą posūkį ar kitaip pasiklydome.
Apie tai, kur ir kada reikės sukti įspėja pirmas 10 minučių įdomus, na o likusias šešias dienas užknisantis elektroninis moteriškas balsas, kalbantis ne viena ir ne dviem kalbomis, tarp kurių lietuvių, žinoma, nėra. Na ką gi, teko tenkintis angliškomis balso nuorodomis. Pats „Garmin Street Pilot C310“ kaip įrenginys paliko tokį pat įspūdį, kaip ir dėvėti batai, parduodami „Humana“ tinklo parduotuvėse – ne tai kad blogai, bet kažkaip senamadiška ir neskanu.
Pirmyn į Vilniaus gatvių labirintą...
Pirmasis išbandymas, kuris teko į imtuvą įrašytiems TOPO žemėlapiams - naršymas po Vilniaus gatves. Adresų paieška veikia tikrai neblogai ir jau po keliolikos sekundžių nuo tikslo pasirinkimo „Garmin Street Pilot C310“ siūlo imtis kelionės.
Detalumas tikrai puikus. Yra ne tik visos „istorinės“ gatvės, bet ir naujesnė atkarpos - naujoji Pilaitės prospekto dalis, Mindaugo tiltas. Gatvės suvestos tikrai gerai, tuo tarpu pasakyti to paties apie ženklus negalimą.
Nors imtuvas jokių būdu nesiūlo važiuoti prieš eismą Trakų gatve ar pasiekti traukinių stotį važiuojant Pylimo g., nesklandumų tikrai yra. Štai tarkime Vokiečių gatvė matoma ne kaip dvi lygiagrečios gatvelės, kaip iš tiesų yra, o kaip vientisas darinys. Be to, čia pat drąsiai pasiūloma važiuojant tikslo link sukti į Mėsinių gatvę. Gal variantas ir neblogas, jei nekreipsime dėmesio į tai, jog pravažiavimas iš Vokiečių į Mėsinių gatvę ties kavine „Savas kampas“ jau daug metų yra užtvertas masyviu betoniniu gazonu.
Žinoma, galima sukti vairą taip, kad kabarotis su automobiliu per kliūtis nereikėtų ir pasiekti tikslą iš kitos pusės, bet klaidelė visgi yra klaidelė.
TOPO žemėlapiai pasirodė anksčiau nei eismas Jogailos gatve nuo P. Cvirkos paminklo link Gedimino pr. buvo uždraustas, ir tai matyti - drąsiai siūloma nepaisyti šviežutėlio ženklo plyta ir lėkti progos prie naujo ženklo pasipinigauti nepraleidžiančiai policijai į letenas.
Pavažinėjus po kiek nuošalesnius centrinės miesto dalies užkampius, Antakalnį matyti, jog ženklų, kurie TOPO centro žemėlapiams nežinomi tikrai netrūksta. Ir kalba šįsyk ne apie kažką visiškai naujo, o apie jau ne vieną dešimtmetį egzistuojančias vienpusio eismo atkarpas. Jei visąlaik aklai klausyčiau „Garmin Street Pilot C310“, teisių gal būt jau būčiau netekęs.
Laimei, bent jau su viadukais daugiau mažiau tvarka - nesiūloma ant jų užvažiuoti per vėlai arba tuomet, kai to padaryti neįmanoma. Tarkime „Garmin Street Pilot C310“ važiuojant nuo VCUP parduotuvės Upės gatve Žvėryno link nesiūlė nežinomu būdu užvažiuoti ant Geležinio vilko g. tilto - vietoje to mikliai nubrėžtas maršrutas per senąjį Žvėryno tiltą.
Važinėjant Senamiestyje ima matytis tai, jog „SirfIII“ lustas imtuve tikrai pageidautinas. „Garmin Street Pilot C310“ jo neturi, tad ir kelią pamesdavo gana dažnai, nes siaurose Senamiesčio gatvelėse dangaus matomumas tikrai menkas. Apie Rotušės aikštės prieigose vykstančius remontus navigacija nežinojo nieko, bet, na, tai suprantama - juk nėra kaip atnaujinti duomenis pagal karščiausias aktualijas, Lietuvoje priešingai nei Vakarų Europoje dinamiška informacija apie kamščius ir kliūtis FM bangų ruožu netransliuojama.
Dar vienas gana įdomus, bet logiškas momentas - vadinamajame Pedagoginio transporto žiede TOPO žemėlapiai ir, atitinkamai, robobalsas žino tik du kelius - Konstitucijos prospektą bei Narbuto gatvę. Prireikus nusileisti į Geležinio Vilko gatvę ar iš jos pakilti padedą, bet kaip atskiro išvažiavimo/įvažiavimo iš žiedo jos nelaiko.
Trumpiau tariant, nors neišpildytų vietų ir daug, nepasiklysti nežinomam mieste su naujaisiais TOPO žemėlapiais galima. Svarbu tik aklai nepasikliauti elektroninio įkyraus balso komandomis ir įdėmiai žiūrėti į ženklus. Žinoma, tai kiek iškreipia pačios navigacijos naudą, bet pirmas blynas, o ypač mūsų krašte, retai būna neprisvilęs.
Per Aukštaitijos miškus
Ką naujieji žemėlapiai gali turėjau progą išbandyti Visagino žiemos ralio metu. Na, suprantu, kad dabar, kai sniego neliko nė žymės tai gali atrodyti keistokai, bet ką padarysi – taip jau nutinka su tais mūsų lūžinėjimais ;) Vykti į Ignalinos apylinkėse vykstančio pirmo Lietuvos ralio etapo stebėjimą pasiruošiau iš anksto - pagal internete pateikiamą informaciją susivedžiau greičio ruožų pradžias ir pabaigas, įdomesnes stebėjimui vietas.
Ankstų savaitgalio rytą GPS puikiai nurodė man kelią (che, lyg nežinočiau) iš Vilniaus į Uteną, na o nuo jos - Zarasų link. Šiek tiek neaišku, kodėl užuot apvažiavus Uteną apvažiavimu buvo pasiulyta važiuoti per patį miesto centrą, bet tiek to - argi galima pykti ant elektroninių smegenų.
Prireikus nuo Utenos-Zarasų plento nusukti Salako link tyčia GPS nepaklausiau ir važiavau kitu keliu. Suprantate, problema yra tame, kad žemėlapiai ir elektroninis protas puikiai gaudosi koordinatėse ir atstumuose, bet sunkiai vadovaujasi logika. GPS nežino, kad važiuoti trumpiausiu keliu gali būti pavojingą, jis duobėtas ar tiesiog pavojingas - navigacija tiesiog nurodo trumpiausią, bet ne visuomet greičiausią maršrutą. Ji nesupranta ir veikiausiai niekad nesupras, kad yra tokių kelių ir įkalnių, kur žiemą važiuoti drįsta tik bepročiai arba ten gyvenantys.
Stebint ralį TOPO žemėlapiai tikrai pravertė. Žinoma, kartais trumpindama kelią navigacija pasiūlydavo važiuoti tiesiai pačia ralio trasa, bet į ją nepasukus viskas buvo perplanuojama ir norimos stebėjimo vietos nesunkiai pasiektos. Net artėjant prie kokios geresnės vietelės GPS gelbėjo - matant, jog iki tikslo liko 200 metrų, o automobilių ir taip gausu, nebuvo dvejonių, ar palikti saviškį čia, ar bandyti privažiuoti arčiau. Stojam ir pirmyn pėsčiomis.
Tačiau visą gerą įspūdį sugadino kelionė atgal į Vilnių. Esant pietinėje Salako dalyje jis buvo nurodytas kaip kelionės tikslas. Pora sekundžių ir sistema suplanavo... gal ir trumpą, bet beprotišką maršrutą, einantį dar prieš porą valandų naudota ralio trasos atkarpa, vėl pačiu Salaku, miškais. 20 minučių gaišau laiką ralio mašinų išmaltuose miško keliuose užuot sukęs į kokybišką asfaltuotą kelią vien tam, kad vėl grįžčiau į Salaką ir į jį pasukčiau. Absurdas.
Išvados
Išvažiavęs į Utenos-Vilniaus plentą ir nenorėdamas daugiau girdėti įkyraus elektroninio balso imtuvą išjungiau ir susimąsčiau - ar naujieji TOPO žemėlapiai tikrai yra verti tų 450 litų, kuriuos kainuoja.
Nepaisant daugybės smuklių klaidų jie visgi gerokai pranašesni už kitus ligi šiol buvusius Lietuvos navigacijos žemėlapius. Nors maršruto planavimas ir mėgsta pasiūlyti važiuoti prieš eismą, bet kituose žemėlapiuose jo apskritai nėra. Detalumas taip pat OK - nors, kaip ir maps.lt, visi miško keliukai ir nesuvesti, esamų pakanka tiek važiuojant stebėti ralio, tiek šiaip keliaujant. Taigi, žemėlapiai noris ir netobuli, bet tikrai neblogi ir tinkami įduoti besisvečiuojančiam pusbroliui iš JAV su sąlyga, kad į ženklus jis nepamirš žiūrėti. Priešingu atveju pasekmės gali būti sunkiai įsivaizduojamos...
