Nors šio daikto Lietuvoje įsigyti nebūtų įmanoma net ir labai norint (nors, sako, ko negali pinigai, tą gali dideli pinigai), tačiau mažų mažiausiai vienas „Google Glass“ egzempliorius visgi Lietuvoje yra – jis padedant klientams iš JAV pasiekė programavimo įmonę NFQ, kuri suteikė galimybę šį technikos stebuklą išbandyti ir DELFI.
Nors šio daikto Lietuvoje įsigyti nebūtų įmanoma net ir labai norint (nors, sako, ko negali pinigai, tą gali dideli pinigai), tačiau mažų mažiausiai vienas „Google Glass“ egzempliorius visgi Lietuvoje yra – jis padedant klientams iš JAV pasiekė programavimo įmonę NFQ, kuri suteikė galimybę šį technikos stebuklą išbandyti ir DELFI.
Po to, kai šie akiniai pasiekė redakciją, išsirikiavo nemaža eilė norinčių juos pasimatuoti, nusifotografuoti ir pasidalinti savo nuotrauka „Facebook“ tinkle. Visgi ne kasdien gali pasipuikuoti technologiniu aksesuaru, su kuriuo viešumoje rodosi ir vienas iš „Google“ įkūrėjų Sergejus Brinas. Bet po kelių minučių bemaž visi išbandžiusieji sakydavo: „Nu bet atrodau tai kaip kvailelis“. Ne dėl to, kad akiniai išvaizdą gadina – dėl to, kad jie būna glostomi ir su jais kalbamasi. Ir dar ne lietuviškai.
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Kitas, jau su žmonėmis nesusijęs įspūdis, kurį paliko „Google“ – tai, kas yra šių akinių dėžutėje. Na, iš tiesų gal ir nieko ypatingo – gana paprasta komplektacija – akiniai, krovimo laidas ir kištukas į įprastinė elektros lizdą bei ausinė su trumpučiu laidu. Ir dar švelnios medžiagos dėklas akiniams bei tamsintas stiklas, kurį norint galima nusiimti arba užsidėti (taip pat su atskiru dėkliuku). Labiausiai stebino puiki visų šių pakuotės komponentų ir net pakavimo medžiagų kokybė: jų nė iš tolo negalima lyginti su tuo, ko galima tikėtis iš tipinės išmaniojo telefono ar planšetinio kompiuterio pakuotės, ypač jei gamintojo vardas dar nėra puikiai žinomas. „Google“ tikrai pasistengė neatrodyti „pigiai“, nors šis akinių egzempliorius yra tik prototipas, skirtas patikrinti produkto tinkamumą ir pritaikomumą realiame pasaulyje, už „Google“ laboratorijos ribų.
Kalbant apie pačius akinius – nors toks aksesuaras man yra visiškai svetimas, jie ant nosies „sėdi“ iš tiesų patogiai, nėra sunkūs ir nespaudžia. Plastikas švelnus, bet ne šlifuotas, nelimpantis. Metalinės dalys – iš elastingo metalo, tad šį technologijų stebuklą galima palankstyti nebijant jo sulaužyti, o pritaikius savo galvos ir nosies dydžiui – nebijoti, kad jis atrodys kaip iš minkštos varinės vielos išlankstytas pigus žaislas. Ekrano vaidmenį atliekantis, panašu, organinio stiklo stačiakampis gretasienis kartu su jį prilaikančia rėmelio dalimi nesunkiai sukiojasi, tad labai paprasta vaizdą susiderinti taip, kad tiesiai akį būtų nukreipiamas visas ekranėlis. Smagu tai, kad įprastinio regos lauko šis ekranėlis beveik visiškai nedengia – jis yra jau periferiniame regėjimo lauke, tačiau puikiai matosi nukreipus žvilgsnį dešine akimi kiek aukštyn, į dešinį kampą. Kitaip tariant, kai norisi - matosi puikiai, bet nieko neužstoja. Be to, net ir ekranėlyje matomas vaizdas yra permatomas.
O ekrano kokybė yra tikrai neprasta – nors vaizdas perduodamas 640 x 360 taškų raiška (pripratus prie išmaniųjų telefonų, kurių ekranai jau būna ir kur kas didesnės 1920 x 1080 taškų raiškos, tai atrodo labai skurdu), gamintojų tvirtinimu, jis atitinka žiūrėjimą į 64 cm įstrižainės ekraną, esantį už 2,4 m nuo žiūrėtojo. Ir vaizdo kokybė, ir ryškumas yra visiškai pakankami ir jokių nepatogumų nesukėlė.
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Bandomasis akinių variantas beveik neabejotinai yra skirtas žmonėms su idealiu regėjimu – bent jau trumparegiai be regos korekcijos negali fokusuoti žvilgsnio į ekranėlį, o dėtis „Google Glass“ virš įprastinių akinių yra nepatogu ir, jeigu rėmelis storesnis, net ir neįmanoma. Bet „Google“ jau pranešė, kad ateities akinių variantuose bus ir stiklai „su dioptrijomis“, o taip pat – didesnė rėmelių dizaino įvairovė.
Nors komplekte yra speciali ausinė, tiesiai iš kojelės sklindantis garsas yra visiškai pakankamas ir, panašu, girdimas tik akinių naudotojui. Garsas kaulų vibracijos pavidalu į natūralų klausos aparatą perduodamas tiesiai per kaukolę, taigi, jo nenustelbia ir aplinkos triukšmas, jis yra ryškus – kokybe tikrai nenusileidžia tam, kas girdima iš neprastų ausinių.
Labai greitai į akis krentantis akinių trūkumas – po kelių dešimčių minučių naudojimo prasideda juntamos problemos su kaitimu – kaista kojelė, atsirėmusi į galvą kiek aukščiau dešinės ausies. Ir tikriausiai tai yra gana rimta problema – vienas iš ištikimų tokių akinių gerbėjų, amerikietis Chrisas Barrettas (jis išgarsėjo tuo, kad yra pirmasis žmogus, su tokiais akiniais patekęs į kazino ir pirmasis, su jais nufilmavęs žmogaus suėmimą) tikina, kad nors akiniai yra puikūs, tačiau jie nėra verti smarkiai padažnėjusių galvos skausmų. O šių skausmų priežastis veikiausiai yra viena iš trijų – arba nuolatinis kaukolės kaitinimas, arba dažnas akies kraipymas į viršų ir į dešinę, arba kaukolės virpinimas garsu. Ir kol „Google“ šios problemos neįveiks, tol negalės tikėtis ilgalaikės sėkmės bei visuotinio šio produkto išplitimo. Bet, kaip jau minėta, tai tik prototipas, o „Google“ laboratorijoje dirbantys žmonės turėtų sugebėti šį trūkumą pašalinti.
Užsidėjus akinius pirmas kilęs klausimas buvo „o kaip jais naudotis“? Po valandos dalijimosi su kolegomis ir bandymų iš šių akinių ką nors išpešti savarankiškų spėliojimų būdu (pavyko suprasti, kad akiniai reaguoja į balsą ir akinių kojelės braukymą pirštu), teko pasiduoti ir internete susirasti vartotojo instrukcijas (keista – komplektacijoje jų nebuvo). Ir tuomet akyse prašviesėjo: yra trys kojelės valdymo gestai – braukymas horizontaliai, perbraukimas vertikaliai žemyn ir palietimas. Šie gestai reiškia „kairėn-dešinėn“, „atgal“ ir „pirmyn“ atitinkamai.
© DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Taigi, akiniai per kelias valandas buvo bent dalinai „pažaboti“: pramokta juos valdyti, o „Wi-Fi“ ryšiu prijungta prie interneto. Beje, tai irgi atliekama gana gudriai – specialioje formoje įrašomas belaidžio tinklo pavadinimas ir slaptažodis, pagal tai sugeneruojamas QR kodas, o jame įrašytas instrukcijas nuskenuoja ir įvykdo akiniai. Nors akinių ir telefono tandemo suderinimas taip pat suteikia nemažai papildomų galimybių, kilo gana rimtų sunkumų: „Google Glass“ mielai jungiasi prie „Android“ ir „iOS“ sistemos telefonų, o „Windows Phone“ sistema ignoruojama. Deja, būtent pastarosios sistemos telefonu ir teko naudotis bandymui skirtą savaitgalį, taigi, tenka prisipažinti, kad dalis išmaniųjų akinių funkcijų liko neišbandytos.
Tai ką gi galima nuveikti su šiais akiniais? Valdant balsu arba prisilietimu filmuoti ir fotografuoti (yra ir eksperimentinė fotografavimo funkcija – apie ją kiek vėliau), prisijungus prie interneto (ir prie savo „Google+“) paskyros – dalintis nuotraukomis ar vaizdo įrašais su draugais. Ir ne tik vaizdo įrašais – įmanomos ir tiesioginės vaizdo transliacijos per „Google Hangout“ įrankį. Be to, akiniuose yra GPS imtuvas, taigi, akinių naudotojai gali naudoti šį aksesuarą kaip navigatorių. Taip pat akiniais galima siųsti žinutes ir skambinti telefonu, kuomet akiniai atlieka „Bluetooth“ ausinės vaidmenį.
Minėtoji eksperimentinė funkcija – tai fotografavimas mirktelėjimu: nereikia jokių prisilietimų pirštu, jokių balso komandų. Tik mirkt – ir nuotrauka jau akiniuose. Tokią galimybę suteikia į antakį ir akies išorinį kampą nukreiptas akinių jutiklis. Tiesa, pirmieji bandymai buvo nelabai sėkmingi ir netgi komiški – norint nufotografuoti, markstytis reikėjo taip intensyviai, kad veikiausiai atrodžiau labai įtartinai – kaip potencialus klientas įstaigos, kurioje dėvimi marškiniai su ilgomis, už nugaros rišamomis rankovėmis. Bet tuomet įvyko dar vienas nušvitimas – meniu pavyko rasti „fotografavimo mirktelėjimu“ kalibravimo galimybę. Ir priderinus fotografavimo funkcijos aktyvavimą prie savo pasirinkto antakio judėjimo intensyvumo gautas puikus rezultatas – fotografuojama neišsiduodant, nevarginant rankų, liežuvio bei neatrodant kaip pacientui, kenčiančiam nuo stipraus magnio trūkumo kraujyje.
Atskiro paminėjimo verta paieška internete su šiais akiniais. Paieškos terminas pateikiamas žodžiu – beje, malonu tai, kad be ilgo mokymo teisingai interpretuoti tariamus žodžius akiniai daugmaž tiksliai girdi tai, ką jiems norima pasakyti. O pasiekus paieškos rezultatus į darbą tenka paleisti pirštus – braukyti per rėmelį kol surandama pageidaujama nuoroda, bakstelėti kojelę pirštu kai norima nuorodą aktyvuoti, o atsidariusioje svetainėje (automatiškai atidaromos mobilios svetainių versijos) esančios nuorodos pasirenkamos liečiant akinių kojelę dviem pirštais ir kraipant galvą taip, kad ekrano centre esantis žymeklis būtų tiesiai virš pageidaujamos nuorodos. Jei atvirai – nelabai patogu ir nelabai tikslu, bet iš bėdos naudoti tinkama. Smagu tai, kad akiniai gali ieškoti ne tik žodžiais tariamų terminų, bet ir melodijos – kelias grojusias dainas akiniai identifikavo tiksliai ir pateikė paieškos rezultatus.
Kokios mintys kyla išbandžius „Google Glass“? Dvejopos. Viena vertus, tai yra naujoviškas būdas naudojant daugiau ar mažiau natūralią sąsają atlikti tai, ką dabar esame pratę daryti į telefoną ar planšetę įsmeigtomis akimis. Nors iš pradžių ir reikia įveikti save – įtikinti, kad kalbėtis su akiniais yra visai normalu. Pats produktas, nepaisant to, kad jis yra tik bandomasis variantas, be jokios abejonės sudaro pačios aukščiausios kokybės gaminio įspūdį ir jau dabar gali puikiai parodyti, kokia bus ateities technologijų kryptis – judėjimas link natūralesnių vartotojo ir kompiuterio sąsajų.
Tik štai to natūralumo tobulinimui dar yra nemažai erdvės: trūksta teksto įvesties priemonės registravimuisi, slaptažodžių ar kredito kortelės duomenų įvedimui, taigi, bent kol kas šie akiniai dar nesuteiks galimybės užsiūti kišenę su telefonu taip, kad telefonas atliktų tik „serverio“, per kurį vykdoma komunikacija su pasauliu, vaidmenį. Sukioti galvą kaip vieversėliui bandant nusitaikyti į norimą nuorodą taip pat neatrodo labai gera idėja – veikiau tai yra atrodo kaip tarpinis variantas, kol neatsiras tokios sąsajos, kokią matėme garsiame filme „Įspėjantis pranešimas“. Priminsiu – šiame 2002 metų filme herojus kompiuterį vikriai valdė objektus ekrano projekcijose stumdydamas specialia pirštine. Galbūt atėjo laikai, kai įmanoma būtų panaudojant „Google Glass“ tokią valdomą ekrano ar klaviatūros projekciją sukurti ir prieš vartotojo akis? Kas žino, ką savo laboratorijoje slepia „Google“?
Be to, dabartiniame akinių variante yra tik bazinis funkcijų rinkinys. Galima neabejoti, kad daugybė startuolių ir galbūt netgi jau ilgai veikiančių programavimo bendrovių vysto savo programėles, kurios turėtų suteikti galimybę su šiais akiniais padaryti gerokai daugiau, nei šiuo metu leidžia gamintojai. Tikėtina, kad savo programėles akiniams kurs ir juos paskolinusi bendrovė NFQ. Labiausiai skaitmeninių akinių pasirodymo laukė pornografijos pramonės atstovai, dar iki bandomosios serijos išplatinimo aiškinusi, jog tai yra pornografijos ateitis. Tiesa, aistras „Google“ bando prigesinti bandymais drausti su pornografija susijusias programėles akiniams, bet kol kas nežinia, ar toks kliudymas efektyviai sutrukdys akinių pritaikomumui suaugusiųjų pramogų srityje.
Antra vertus, ateitis su tokiais akiniais (o ji atrodo daugiau ar mažiau neišvengiama) yra bauginanti. Žodinės komunikacijos su kompiuteriu skatinimas nežada nieko gero mažosioms kalboms, kuriomis kalba vos po kelis milijonus žmonių, o mūsų kalba, kuri, kalbininkų teigimu, pasižymi ypatingu sudėtingumu, atsidurs itin sunkioje padėtyje: tikėtis, kad „Google“ skirs išteklių kurti lietuvių kalba puikiai kalbantį skaitmeninį asistentą, atrodo naivu. O kur dar gausybė turinio, skirto suprantantiems anglų kalbą ir skatinanti kalbėti bet kokia, tik ne gimtąja kalba? Kitaip tariant, Lietuva, kaip ir daugelis kitų nedidelių šalių su savo unikaliomis kalbomis, yra stumiamos į didžiojo angliškai kalbančio interneto paribius. Galbūt lietuvių kalbos gelbėjimas pažangioje skaitmeninėje erdvėje, kokybiškai lietuviškai kalbančio skaitmeninio asistento sukūrimas, yra nauja užduotis mūsų kalbos puoselėtojams? Nes jeigu tai nebus padaryta, tuomet po kelių metų dažniausiai girdima frazė Lietuvoje bus „OK, glass...“. O juk kur kas smagiau būtų girdėti kreipinį „Akinuk...“.
Trečia mintis, kylanti naudojantis akiniais – kad tai yra puikus naujas įrankis, kuriuo naudojantis „Google“ galės kaip niekada tiksliai sužinoti mūsų asmeninius poreikius ir visada žinos, ką pasiūlyti vos mums „pagūglinus“ kokį nors naują automobilį arba įkėlus koją į elektronikos ar net maisto prekių parduotuvę – gamintojams tai yra puiki platforma susirinkti dar daugiau pinigų iš suasmenintos reklamos pirkėjų (beje, tai primena dar vieną epizodą iš to paties „Įspėjančio pranešimo“, kuomet nuskaitomos visų žmonių akių tinklainės ir ekrane pateikiama konkrečiam asmeniui reikalinga informacija). Tuo tarpu visuotinio žmonių stebėjimo priešininkai šiuose akiniuose turėtų įžvelgti ne mažesnę grėsmę nei atsiradus pirmiems išmaniesiems telefonams.
