Lietuva kompiuterijos klausimu yra bananų šalis daugeliu klausimų. Net ir žaidėjų tarpe galima rasti korpusų griuvenų už 50 litų savininkų (ir tenka pripažinti kad perkant žaidimų kompiuterį už juokingą pusantro tūkstančio litų sumą tai turbūt logiškiausias variantas), „Codegen“ ir kitos panašaus plauko kompanijos ne tik sugeba parduoti maitinimo blokus, tačiau dar ir lyderiauja.
Lietuva kompiuterijos klausimu yra bananų šalis daugeliu klausimų. Net ir žaidėjų tarpe galima rasti korpusų griuvenų už 50 litų savininkų (ir tenka pripažinti kad perkant žaidimų kompiuterį už juokingą pusantro tūkstančio litų sumą tai turbūt logiškiausias variantas), „Codegen“ ir kitos panašaus plauko kompanijos ne tik sugeba parduoti maitinimo blokus, tačiau dar ir lyderiauja. Galiausiai net ir paspartintus procesorius dažnai aušina bejėgiai prie CPU pridedami aušintuvai.
Tačiau ne viskas taip liūdna kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dažnuose namuose galima rasti „Microlab Solo“, „Edifier Studio“, ar net dar brangesnių serijų garso sistemas ir tuo klausimu lenkiame daugelį žymiai turtingesnių šalių.
Prieš kokius penkerius metus išgirdus apie 2.0 kolonėles daugelis būtų pagalvojęs apie į delną telpančias plastmasines kolonėles, kurios turbūt dažniausiai atkūrinėjo tik „Windows“ įjungimo ir išjungimo garsus. Daugeliui pajutus kaip groja rimtesnės stereo sistemos iš „Microlab“, „Modecom“ ar „Edfier“, „skarbonkinės“ pagrinde „Logitech“ ar „Creative“ gamybos 2.1 ir ypač pigios erdvinės 5.1 garso sistemos (dažniausiai pirktos pagal logiką, kad daugiau kolonėlių geriau gros) tampa senienomis, primenančius laikus, kai žemų dažnių garsą pakeisdavo su muzika visiškai nesinchronizuotas bumbsėjimas. Gal tai ir geras dalykas žaidėjams, norintiems kad sprogimą pajaustų ypač efektingai, tačiau minimaliai padoriai atkurti muziką tokios sistemos negalėjo, kai dviejų didelių kolonėlių komplektai yra pritaikomi praktiškai visur.
Nors melomanai nevertina nė vienos sistemos, kuri kainuoja mažiau nei 5000 litų, nereiškia, kad kiekvienuose namuose turi skambėti tokios sistemos. Dauguma paprastų vartotojų tiesiog nemato tikslo skirti tokių didelių investicijų garsui. Ir teisingai daro – tikrai nė kiekviena ausis išgirs už ką Hi-Fi sistemos kainuoja net 10 kartų daugiau, kadangi didžiosios stereo sistemos jau siūlo daugeliui priimtiną garso kokybę.
Viena iš pagrindinių garso sistemų gamintojų „Microlab“ turi labai platų jų pasirinkimą – tai į žemą kainą orientuotos B ir H serijų stereo sistemos, įvairių kainos ir kokybės lygių 2.1 kolonėlės, erdvinio garso sprendimai filmų ir žaidimų mėgėjams bei aišku universalios didžiosios 2.0 sistemos. Pastarųjų asortimentą sudaro dvi šeimos: Pro su atskirtu išoriniu stiprintuvu ir plačiajai vartotojų masei skirtą „Solo“ seriją, kuri spėju yra vienas populiariausių „Microlab“ gaminių. Būtent ši serija buvo tas pionierius pramušęs kelią nebrangioms vidutinio dydžio 2.0 sistemoms. O pats pažangiausias šios serijos gaminys yra „Solo 7C“ garso sistema, kuri atsidūrė ant mūsų stalo, tiesa labai greitai nulipo žemėn (jei kam kils klausimas, šis monitorius yra 24 colių)
„Microlab Solo 7C“ yra labai sena sistema, pristatyta prieš 5–7 metus ir sulaukusi tik simbolinių atnaujinimų, tačiau juk garso technika sensta (o kartu ir tobulėja) lėčiausiai iš visų. Kompanija tik labai neseniai atnaujino šias kolonėles. Išbandyti naujai išleistą produktą visad yra įdomiau, tačiau dėl to, jog į mūsų rankas pateko senesnioji modifikacija nenusimename – skirtumai labiausiai orientuoti į patį valdymą, o kalbant apie garsą pokyčiai labai nedideli ir nereikšmingi tad praktikoje aiškaus skirtumo tarp šių dviejų modelių neturėtų jaustis.
Pakuotė ir montavimas
Kolonėlės yra įpakuotos į dvi paprastas kartonines dėžes, esančioji yra kiek švelnesnė, išvaizdesnė, bet iš esmės toks pats rudas kartonas. Jei jau daiktas turi rimtesnį svorį ir užima tokį tūrį, tai bent reikėjo nepatingėti išpjauti nešimą palengvinančias skyles.
Dėžėje randame kolonėles, taip pat nuotolinio valdymo pultelį ir pajungimui skirtus laidus t. y. 3,5 -> 2x RCA garso įėjimą, laidą abiejų kolonėlių sujungimui bei informacinius leidinius.
Daugeliui jaunosios kartos skaitytojų gali nepatikti pridedamas vartotojo vadovas. Lietuvos rinkoje pardavinėjamose kolonėlėse yra pridedama tik rusiška jo versija, kuri kai kam gali likti nesuprantama.
Jungimas yra standartinis tokioms stereo sistemoms. Iš kompiuterio atkeliauja dvi 3,5 -> 2x RCA kebelis, o kolonėles jungia dvišakis kabelis. Jei pirmojo kabelio 1,8 metro ilgis yra pakankamas, tai antrojo turimų 2,5 metro, kaip tokio dydžio sistemai labai dažnu atveju gali pritrūkti. Ir tik nereikia skųstis kad ir į kompiuterį einantis kabelis per trumpas, tiesiog pastatykite pagrindinę kolonėlę toje pusėje, kur yra kompiuterio dėžė, kaip ir padariau aš.
Deja, ši garso sistema neturi optinio garso prieigos, kas tokios klasės produktui yra visiška anomalija. Galima atrasti net ir modelių kainuojančių 200 litų ir siūlančių skaitmenį audio pigiai, pavyzdžiui tos pačios „Microlab“ gaminamas M910. Dvigubas smūgis yra tai, kad „Edifier“ iš „Studio“ serijos tokios galimybės neturi tik „Studio 6“ garso sistema, o visur kitur ji yra sutinkama. Aišku svarbu ne tik prieigos buvimas, bet ir garso apdorojimo kokybė, kurios pigiose skaitmeniniuose įrenginiuose tikėtis būtų naivu.
Detalus žvilgsnis
„Microlab Solo 7C“ forma yra bene pati geriausia, tarp visų buitinių (t.y. triženklėje kainų zonoje) stereo sistemų. Nusipirkę tokį gaminį dažniausiai svarstome kur jį statyti – ant stalo, ant žemės ar ant stovo. Dėka liekno ir aukšto dizaino jos geriausiai iš visų tokios klasės produktų tinkamos statymui ant žemės, ko nepasakysi apie žemesnes sistemas.
Tiek pagrindinės tiek pasyviosios kolonėlės dimensijos yra 220 x 325 x 558 mm. Dėžės pagamintos iš standartinės medžiagos – MDF medžio plokštės. Pastarosios storis yra vidutiniškas ir siekia 12–13 milimetrų. Kaip jau supratote iš apžvalgos pavadinimo abi kolonėlės bendrai sveria 22,4 kilogramus.
Mano asmenine nuomone „Microlab“ pasirinko ne patį geriausią variantą spalvų suderinamumo klausimu. Nors ir sistemos dizainas yra klasikinis, manau, kad be prošvaisčių labai tamsiai pilkas (ar net greičiau juodas) priekis ir medžio spalvos šonai bei juodi garsiakalbiai nėra pats geriausias derinys. Galima pasitenkinti tuo, kad natūroje, dėka tamsesnio medinės dalies dizaino nei nuotraukose vaizdas yra geresnis, nes tie šonai nėra tokie šviesūs kaip vaizduojami fotografijose.
Asmeniškai man kur kas labiau patiko pigesnėse „Solo 3C“ garso sistemoje naudotos spalvos, kai buvo parinkta tamsesnė dėžė ir balti garsiakalbiai, pagrindinės konkurentės „Edifier“ naudojamas toks pats derinys ar tiesiog ištisa medžio spalva, tokia kaip sutinkama „Microlab PRO“ serijos atstovuose.
Kalbant apie žemų ir vidutinių dažnių garsiakalbius, šiek tiek keistai atrodo ne tik jų tamsi spalva bet ir didelis gylis, tačiau juk garsiakalbiuose ne tai yra svarbiausia. Be to viską galima paslėpti po medžiaginiu dangčiu. Dažnai atidarinėti jo nerekomenduočiau, kadangi kojelės pasirodė ne labai mėgsta „kasdieninę mankštą“.
Taigi, „Solo7C“ sistema yra trijų juostų, o tai reiškia, kad kiekvienoje kolonėlėje yra po tris skirtingo dažnio garsui pritaikytus garsiakalbius. Viršutinėje kolonėlių dalyje randasi aukštų dažnių, maždaug 2,5 centimetrų skersmens „tweeteris“. Viduriniųjų ir aukštų tonų garsiakalbiai yra vizualiai visiškai identiški polipropileniniai 14 centimetrų skersmens aštuonių omų įrenginiai. Jie vienodi ne tik vizualiai bet ir techniškai, tiesiog kiekvienas jų yra dedikuotas skirtingo dažnio garsų atkūrimui.
Garso valdymas kolonėlėse yra labai liūdnas klausimas. Vienintelis dalykas ką galime padaryti, tai labai nepatogioje vietoje – pagrindinės kolonėlės gale, reguliuoti garsumą. Toje pačioje vietoje esančiu jungikliu galime išjungti sistemą – tai yra vienintelis būdas tai padaryti neatjungiant tinklo maitinimo. Jokių kitų sistemos veikimo nustatymų keisti negalėsime. Pametus ar sugadinus pultą būtų visai liūdna, nes negalėtumėme nei keisti parametrų nei pasirinkti kito garso įėjimo, laimei kitą pultelį nesunkiai galėsime nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, tik kažin ar vieną dieną jie nedings mūsų šalies prekybininkų lentynų.
Kadangi „Solo7C“ atviros struktūros sistema, kolonėlių gale apart garso prievadų randame net po dvi angas pro kurias vaikščios oras, tad rekomenduočiau pasilikti laisvos vietos tarp jų ir sienos.
Pagrindinės kolonėlės gale matome radiatorių skirtą integruoto stiprintuvo aušinimui. Pastarojo komponentai yra išdėstyti ant dviejų mikroschemų. Stiprintuvas techniniu požiūriu yra gana paprastas, labai panašus į kitus „Microlab Solo“ serijos atstovų analogus.
Apatinėje aktyviosios kolonėlės dalyje yra ekranėlis kuris paprastai rodo nustatytą garsumo lygį ir tik labai retai, keičiant nustatymus gali parodyti kažką kitką. Labai keista yra tai, kad kiekvieną kartą išjungus maitinimą ir vėl įjungus kolonėles garsas bus išjungtas. Atrodo, kad toks dalykas negalėjo būti gamintojo taupymas ar apsižioplinimas taigi buvo padarytas specialiai. Tik natūraliai kyla klausimas – kam to reikia?
Pultelis yra siauras, dėl to patogiai guli rankoje. Čia galima keisti garsumą, signalo įėjimą, reguliuoti garso atkūrimo parametrus. Labai nepatiko tai kad vienintelis galimas kolonėlių išjungimas yra tik pagrindinės kolonėlės nugarėlėje arba ištraukimas iš maitinimo lizdo, o pultelyje tokios galimybės nėra. Neabejoju, kad Jums kilo klausimas kuo man tai trukdo. Ogi tuo, kad visą laiką kolonėlių ekranėlis bus įjungtas, kas nelabai malonu kai kompiuteris yra išjungtas, ypač jeigu tame pačiame kambaryje yra miegama. Atnaujintos „Solo 7C“ jau turi kitokį pultelį, leidžiantį kolonėles išjungti.
Deja, tuo pultelio problemos dar neužsibaigia. Jei kolonėlės stovi Jūsų pašonėje, spaudykite kiek norite – niekas nevyks. Kolonėlės priima signalus siunčiamus tik labai ribotu kampu, taigi jei kolonėlės bus šalia kompiuterio stalo, o Jūs sėdėsite standartinėje vietoje, kolonėles galėsite valdyti tik atsistūmę kėdę atgal. Atsižvelgiant, kad pačiose kolonėlėse tėra tik labai toli paslėptas garso reguliavimo mygtukas, kolonėlių valdymo galimybės yra išties menkos.
Garso atkūrimas
„Microlab“ garso sistema skamba pakankamai gražiai. Ne gražiau už „Edifier“ (teko klausyti tik „Studio 6“ modelį, bet ir kituose labai didelio skirtumo išvyst nesitikėčiau), bet ir neprasčiau. Lyginant su „Scythe“ garso sistema, pastaroji pasąmoniniam lygmenyje garsą atkūrė kiek priimtiniau, tačiau negalvokite kad tai galutinis verdiktas ir dvigubai pigesnė aparatūra yra geresnė – „Scythe“ sistema dėl labai jaučiamo žemų dažnių trūkumo ir tiesiog brutalios galios trūkumo esant didesniam garsui gauna „į vienus vartus“.
„Solo 7C“ gražiai atkuria daugumą bandytų muzikos stilių. Tik pačiuose trankiausiuose kūriniuose jaučiamas šioks toks žemų dažnių trūkumas, bet jis nėra labai krentantis į akis ir kliūnantis.
Žaidimuose taip pat viskas klausosi pakankamai gražiai. Aišku lyginant su 2.1 sistemomis sprogimo efektas bus pakeistas sprogimo garsu, o lyginant su 5.1 sistemomis turime atsisakyti dar ir erdvinio garso. Trumpai tariant atsisakome efektų o pasiliekam tik garsą. Asmeniškai man, net ir žaidžiant žaidimus, jis yra svarbesnis.
Dažnai perkant kolonėles už tokią sumą vartotojams kyla klausimas – ar man reikia pirkti ir garso plokštę? Garsas atkuriamas integruoto „Realtek“ posistemio žymiai skiriasi nuo to, kuris sklinda naudojant diskrečiąją garso kortą, šiuo atvejų „Creative SB0770 X-Fi Xtreme Gamer“. Taigi bent minimali „Asus Xonair“ ar „Creative“ garso posistemė būtų stipriai rekomenduotina. Ypač atsižvelgiant į tai, kad pačios kolonėlės neturi integruoto garso apdorojimo įrenginio ir jiems skirtos optinės prieigos.
Visi turbūt tik laukiate, kol pasakysiu, ką geriau pirkti – „Edifier Studio 7“ ar „Solo7C“. Nors pasaulyje kur kas labiau išpopuliarėjusi yra „Microlab“ produkcija, tačiau Lietuvoje tenka pastebėti didesnį susidomėjimą „Edifier“ produkcija. Nuliūdinsiu pasakydamas, kad vienareikšmio atsakymo ką pirkti net ir nebus, jei jis iš viso egzistuoja. Bet pabandyt paanalizuoti situacija drąsiai galima.
Taigi lietuviškame internete yra pilna nuomonių, kodėl „Edifier“ geriau „Microlab“. Nesakau, kad pats faktas yra klaidingas, bet vien dėl argumentų absurdiškumo jų priimti deja negaliu. Populiariausias atsakymas būna, jog „Edifier“ turi daugiau vatų, todėl yra galingesnė ir kartu vertesnė pirkti. Iš karto prieš akis iškyla tipinis snarglius, naudojantis 10,4 GHz procesorių (juk jo pasaulyje 4 branduoliai x 2,6 GHz = 10,4 GHz), „belekokią“ vaizdo plokštę su 4 GB atminties ir „galyngu“ 150 Lt kainuojančiu „Inter Tech“ 750 W (o kam permokėti už vardą?) maitinimo bloku (atsiprašau už tai, kad jį pavadinau maitinimo bloku).
Kitas argumentas už „Edifier“ paprastai būna „daugiau žemų dažnių“. Bent ant popieriaus tai atrodo įtikinamai, kadangi fiziškai „Microlab“ turi didesnius aukštų ir vidutinių dažnių garsiakalbius kai tuo tarpu konkurentai – didesnį žemus dažnius atkuriantį garsiakalbį, taip pat ir santykinis galių pasiskirstymas specifikacijose „Edifier“ yra labiau žemų dažnių pusėje. Kaip ir minėjome, kartais „Microlab“ žemi dažniai sušlubuoja ir tai yra didžiausias defektas atkuriamo garso klausimu, dėl to „Solo 7C“ gauna pliauską į paširdžius. Lyginimą pratęsime išvadose.
Išvados
„Microlab Solo7C“ yra legendinis produktas padėjęs pamatus tolimesniam didžiųjų ekonominių 2.0 sistemų vystymuisi. Prieš 5–7 metus, kai ši rinkos dalis buvo tuščia, „Microlab“ galėjo nesunkiai užsidėti klasės valdovo karūną, ir siūlydavo labai gerą garso kokybės ir kainos santykį, tačiau kuo dažniau žmonės perka tokio tipo sistemas, tuo labiau intensyvėja konkurencija tarp gamintojų.
Taigi „Microlab Solo7C“, kaip ir galėjome tikėtis prieš tai, yra puikiai tinkamos muzikos klausymui, ką galime pasakyti apie daugumą virš 300 litų kainuojančių 2.0 kolonėlių. Tik pačios trankiausios muzikus fanai gali pajusti šiokį tokį žemų dažnių trūkumą, tačiau jis nėra labai į akis kliūnantis dalykas, priversiantis užsikimšti ausis. Žaidėjams ir kinomanams kaip ir kiekvienoje stereo sistemoje pritruks visokiausių specialiųjų efektų, tačiau pats iš kolonėlių einantis garsas bus tikrai geresnis nei 2.1 ar 5.1 tipo analoguose.
Pakankamai nemažai trūkumų yra pačiame kolonėlių valdymo dizaine – neatjungiant maitinimo nėra galimybės išjungti priekinio informacijos ekranėlio, o pačiose kolonėlėse keisti garsumą taip pat labai sunku, o kitus nustatymus iš vis neįmanoma, jei po ranka nėra pultelio. O net jeigu jis yra, tai esant atokiau kolonėlių reaguoja labai sunkiai.
Visa tai, arba bent didžioji dalis problemų yra išspręsta atnaujintame „Solo7C“ modelyje. Tačiau kai kurių dalykų, tokių kaip skaitmeninė garso įvesties ir apdorojimo mechanizmo nebuvimas „Microlab“ inžinieriams išspręsti nebuvo noro. Ar verta laukti naujo modelio Lietuvoje? Jei svarbu tik garsas – ne, jei svarbu ir valdymo patogumas – taip.
Kai debiutavo „Solo 7C“ rinkoje dar nebuvo nei „Edifier Studio 7“, nei „Studio 8“, tad konkurencija išaugo labai stipriai. Keista, kad atnaujinant kolonėles pagrindiniai pakeitimai buvo surišti tik su valdymo dalimi, nors aišku ir čia jie buvo būtini. Tačiau reikėjo ir atsižvelgti į rinkoje atsiradusius pokyčius. Nors aišku, kodėl „Microlab“ niekur neskuba – kol vakarų rinkoje „Edifier“ siūlo žymiai mažesnį asortimentą, ir apskritai yra sunkiai surandamos, „Microlab“ gali jaustis labai saugiai.
Šiuo metu „Microlab Solo 7C“ kainuoja 540 litų. Kad galėtumėme rekomenduoti šias kolonėles kaip vienareikšmį pasirinkimą, jos turėtų kainuoti bent 100 litų mažiau. Nors šiaip gaunamas garsas ir net yra geresnis, nei galėtumėme tikėtis už tokia kaina, bet akys labai nori palakstyti tarp konkurentų produkcijos. Pagrindinės „Microlab“ varžovės „Edifier“ atitinkamos kolonėlės „Studio 7“ kainuoja 500 litų. Net ir jei abidvi kolonėlės kainuotų vienodai, „Edifier“ sistema turėtų labai daug pranašumų, o dabar ją galima įsigyti netgi pigiau.
Tačiau jei nustosime lyginti ir pažiūrėsime ką turime, kad ir koks bus pasirinkimas, garantuoju, jog abiem atvejais neprašausite ir liksite patenkinti – nepriklausomai nuo to kas jas pagamino, dauguma didžiųjų buitinių 2.0 sistemų yra tinkamas pasirinkimas daugeliui pirkėjų. Pastarosios muzikos atkūrime lenkia daugumą standartinėmis iki šiol buvusių 2.1 sistemų.
