Biudžetinė garso sistema „Modecom MC 2180“, įrodė, kad lenkų technikos bajorija moka sukurti kokybiškus ir palyginus, pigius produktus. Nežinau kurių galų, bet mums vis tik parūpo sužinoti, ar už tuos pačius pinigus būtų galima įsigyti ir 5.1 tipo garso sistemą.
Biudžetinė garso sistema „Modecom MC 2180“, įrodė, kad lenkų technikos bajorija moka sukurti kokybiškus ir palyginus, pigius produktus.
Nežinau kurių galų, bet mums vis tik parūpo sužinoti, ar už tuos pačius pinigus būtų galima įsigyti ir 5.1 tipo garso sistemą. Už 50 eurų pirkti 2.1 garso sistemą buvo taip pat rizikinga, kaip vaikščioti po Vilnių su „Žalgirio“ marškinėliais, o ką jau kalbėti apie galimybes įsigyti kažką iš 5.1 asortimento. Pirkti 5.1 tipo sistemą iš gerai mums pažįstamų gamintojų buvo tiesiausias pasirinkimas, tačiau tai kainuotų daugiau, nei bauda už dvigubos ištisinės juostos kirtimą neturint vairuotojo pažymėjimo. Teko suktis atgal į „Modecom“. Tokiu būdu į mūsų rankas pateko nuosaikiai įkainuota 5.1 garso sistema „Modecom MC-5040“
Vos išpakavus šią nedidukę garso sistemą, kurią sudaro 5 satelitai, žemų dažnių kolonėlė ir laidai visą tai sujungiantys į gyvą organizmą, iš karto pastebėjau, kad ji yra grynakraujė prieš tai buvusios „MC-2180“ antitezė. Jokių jaunatviškų, netikėtų ir tvarių sprendimų, viskas sukonstruota šaltu ir lakonišku šv. Onos bažnyčios bokštų stiliumi. Galima daryti išvadą, kad jei Tavo kambaryje realizuoti interjero sprendimai prilygsta A. Jolie plakatui ant vienos sienos ir „Ferrari 599“ ant kitos, ši garso sistema pas Tave pasijus nejaukiai.
Modernus ar konservatyvus dizainas – čia jau grynai skonio reikalas, todėl šia tema daugiau nesiplėsiu. Bet apie surinkimo kokybę pakalbėti tikrai vertėtų. Kai ką nors kalbu apie techniką, pasisakymas, kad kas nors pagaminta Kinijoje, dažnam sukelia itin negatyvias emocijas. Ir tai yra suprantama, tereikia būti kada nors nusipirkus kokį menkniekį iš nedidelės parduotuvės už kampo ar turgavietės. Kai Kinijoje buvo pradėti surinkinėti „Xbox“, o paskui net ir „iPhone“, viskas pradėjo verstis aukštyn kojom, nes šie du sugeba veikti net ir po dviejų dienų naudojimo. Tuo tarpu „Modecom“ dar nėra vienas iš tų gamintojų, kuriais galėtum aklai pasitikėti. Būtent tai iš teorijos į praktiką perkelia „MC-5040“ garso sistema, kurią gaminant buvo panaudoti kaip visada dideli ir neišsenkami plastiko resursai.
Satelitai yra nedideli, bet pilnai pagaminti iš plastiko. Juos laikant rankoje mintyse kurpiasi ateities scenarijai, kuriuose regi po vieno neatsargaus kritimo ant grindų pažirusias detales. Bet taip greičiausiai neįvyks, nes plastiko sluoksnis storas. Be to, kalbant apie satelitus, ištaisyta sena kolonėlių problema, kai jas padėjus netoli televizoriaus, kitą dieną rasdavai šį apgadintą dėl magnetizmo. Tuo „Modecom“ pasirūpino izoliuodama magnetus, todėl satelitus gali statyti kur tik nori.
Keista, kad to nebuvo padaryta su žemų dažnių garsiakalbiu, kurį aš pats ir mano kolegos kaip tik laiko bene arčiausiai televizoriaus. Matyt tai buvo padaryta taupymo sumetimais, nes žemų dažnių reproduktorius turi įtaisytą stiprintuvą ir yra nukaldintas iš pusiau dirbtinės medienos, muzikantų vadinamos trumpiniu MDF, kuri savo ruožtu pasirūpina aukštos akustikos kokybės išlaikymu. Dėl manęs visa tai galėjo būti padaryta, kad ir iš kriptonito – bendrai paėmus, surinkimas ir dizainas man nepatiko. Klasikinis dizainas yra jau toks dalykas, kad tokio stiliaus produktai turi būti pagaminti iš aukštos kokybės medžiagų, o ne pigių imitacijų. Kitu atveju, atrodysi kaip apsivilkęs „Versace“ švarką ir „Nike“ sportines kelnes.
Naujajam testų dalyviui suradęs tinkamą vietą ir išjungęs šviesą, kad garso kokybės vertinimui neturėtų įtakos pigus ir nykus dizainas, pradėjau ko gero svarbiausius bandymus su garso atkūrimo kokybe. Kaip ir praeitą sykį, siūlau per daug nesigilinti į specifikacijas (jei labai reikia, jas susirasi gamintojo svetainėje), kurios netgi gali būti klaidinančios. Rimtu veidu nužvelgęs technines charakteristikas ir dirstelėjęs į kone keturgubai kainuojančius kitus 5.1 sprendimus, prieisi išvados, kad jos ten ne kažin kiek atsilieka nuo žymiai brangesnių garso sprendimų. Bet tai esti šventvagiškas nonsensas.
Idant užtikrinti kaip įmanoma objektyvesnį testavimą, kolonėles bandžiau su visų žanrų muzika, pradedant Bachu, baigiant neseniai pasirodžiusiu „Disturbed“ albumu „Asylum“. Kadangi ši sistema pirmiausia skirta filmams, žaidimams ir viskam kitam, kas tik sugeba atkurti 5.1 garsą, peržiūrėjau porą filmų ir du kartus įveikiau „Mafia II“.
Būna momentų, kada net senas audio sistemų specialistas sunkiai atnašaudamas vos sugeba atskirti prabangią aparatūrą, nuo tokios pat klasės, bet keliskart pigesnės garso įrangos. Taip būna tik tada, kai garsas yra labai nedidelis. Klausant minimaliu garsu dauguma garso sistemų, įskaitant ir pačias pigiausias, groja daugiau ar mažiau patenkinamai. Aukštos kokybės garso sistemos įsigijimo akstinas yra tik vidutinio ir didelio garso atkūrimas, kur pigios sistemos varo nei tvorą, nei į mietą. Kol per daug nechuliganaudamas klausaisi muzikos, pagrindiniai akordai skleidžiasi tyrai ir preciziškai.. Bet vos tik nuo grandinės paleisi visus žemus dažnius ir padidinsi garsą iki vidutinio, pajausi visiškai netoleruotiną oktavos iškraipymą, nors ką aš čia kalbu – pusė garsų bus spėję asimiliuotis su kaimynais, kas reiškia, kad net gerai pažįstamos dainos ims skambėti kitoniškai, aišku, blogąja prasme.
Muzikiniu aspektu „MC-5040“ pasirodo vos geriau nei patenkinamai, bet laimei, viskas yra kiek geriau, kai žiūri filmą ar vėžiniesi po „Empire Bay“. Kodėl taip yra, manau niekam nekyla klausimų. O jei kyla, tai pridursiu, kad retas filmas ar žaidimas akustine prasme pasiūlo kažką daugiau nei „pykšt bum“. Šiuos efektus žemų dažnių garsiakalbis atrajoja su didžiausiu patosu.
Ir muzikoje, ir filmuose bei žaidimuose, man kilo problemos su aukšto dažnio garsais. Jų visada per daug ir jie pastoviai permuša žemus dažnius, to pasėkoje ausyse, po eilinio testavimo, stipriai spengia. Naudojant ekvalaizerį ir forsuojant aukštų dažnių pasitraukimą į antra planą, atsirado šalutinis poveikis – „MC-5040“ atkuriamas garas priminė seną radiją.
Visą garso sistemą valdysi nuotoliniu pulteliu, kuris yra...nenuotolinis. Jis, kaip ir „MC-2180“ atveju, yra sujungtas su žemų dažniu garsiakalbiu plonu ir ilgu laidu. O pats pultelis vienas prasčiausių kokius kada teko matyti. Man asmeniškai jis priminė senus nešiojamų kasetinių grotuvų laikus. Pseudonuotolinis pultelis regisi pigesnis už „Maximos“ maišelį ir dar blogiau – su juo labai nepatogu reguliuoti garsą. Ar gi taip sunku padaryti daiktą, atliekantį vieną vienintelę funkciją?
„MC 5040” instaliacija nereikalauja mechanikos inžinerijos magistro laipsnio. Viską sujungsi pasitelkęs tris kabelius ir vieną instrukciją su iliustracijomis. Dėka ilgų laidų ir primityvaus dizaino, jas įrengti yra patogu praktiškai bet kur.
Didžioji dalis mano apžvelgiamų produktų turi savo pirkėją. „MC-5040“ deja, nelabai. Galima man oponuoti ir sakyti, kad nereikia čia per daug reikalauti iš tokios kainos produktų. Į Tavo arbitražą atsakyčiau, kad visados yra tam tikras minimalus kokybės barjeras, kurio neįveikus, produktas, kad ir kokia jo kaina, yra netikęs. „MC 5040“ nėra netikęs produktas. Jis tą kokybės barjerą įveikia. Labai sunkiai, bet įveikia. Tai pati primityviausia 5.1 garso sistema, tinkanti lygiai tokiam pat primityviai ir nereikliam klausytojui. Iš bėdos, neturint keturženklių sumų banke, tokią garso sistemą galima apgyvendinti prie tokio pat lygio seno televizoriaus – toks simpoziumas gal ir visai nieko. Tačiau jei turi gerą DVD ar Blu-Ray grotuvą ir vengi „Persijos Princo“ ir „A- Komandos“ lygio filmų, bei mėgsti kaupti „.flac“ muzikos įrašų kolekciją, ši sistema tikrai nėra ko Tu ieškai.
