Staiga, pasigirsta smarkus baladojimasis į mano namo duris. Nedrąsiai jas atvėrus, į mano koridorių įnešamas didelis siuntinys. Pasirašius į pasiuntinuko nurodytą vietą, puoliau tą dėžę nagrinėti. Pakėliau – lengva, bet jei būtų tekę neštis iš kokios parduotuvės, būtų pernelyg didelė kančia (tokią kančią patiriu kaskart, kai velku namo 5 kg kraiką, savo pačiai nuostabiausiai katei pasaulyje).
Išlaisvinusi „Enermax“ sukurtą „Ostrog“ korpusą iš dėžės ir pastačiusi jį ant savo kambario stalo, labiausiai dėmesį atkreipiau į viename korpuso šone esantį langelį. Pirmoji šovusi mintis „Reiktų ten uždaryti katę, nufotografuoti ir įmesti į „Facebook“. Išbandžiau – nepavyko, nes katė kažkodėl pernelyg priešinosi šiai mano idėjai. Visgi, ši korpuso detalė ne tik suteikia grožio, bet ir skatina karts nuo karto pravalyti viduje besikaupiančias dulkes (išskyrus tuo atveju, jei pas jus į kambarį niekas neužeina ir nemato jūsų kompiuterio). Žvelgiant į šią geležį iš bendrosios pusės, ji atrodė gana tvarkinga, viskas išdėstyta patogiai bei skoningai.
Gamintojai priėmė gerą sprendimą, USB, ausinių ir MIC (aka mikrofono) jungtis įdiegę viršuje – taip daug patogiau. Kalbant apie pačią spalvą, nesu rožinės mylėtoja, tačiau šio korpuso parinktas rausvasis atspalvis akies nerėžė, nė kiek neerzino ir atrodė gana patraukliai.
Ilgai nelaukus, nusprendžiau patyrinėti korpuso vidų. Šoninės sienelės išsiėmė gana lengvai – nereikėjo nė atsuktuvo ir tai šiek tiek palengvino darbą. Atidarius dangtį, pastebėjau lipduką, ant kurio buvo nupiešta maža, raudona rodyklytė, kurios reikšmės nesupratau. Būtų buvę gerai, jog kas nors būtų parašę jos reikšmę, nes šis mažytis, atrodo nereikšmingas dalykas, mane suintrigavo. Susinervinusi, nulupau šį lipduką ir toliau narpliojau, kas dedasi viduje. Ten radau kelis laidelius, kurie buvo iš USB, audio, jungčių bei „power“ ir „reset“ mygtukų.
Kuris laidelis, kuriai jungčiai priklauso – buvo nurodyta ant pačio jungtuko (to daikto, kuris kišasi į pagrindinę plokštę). Pats storiausias buvo USB 3.0 jungties laidelis, tačiau neradau kur jį sukišti. Pasirodo, net dviejų metų senumo kompiuteriai neturi tokių „navarotų“! Dėl to šiek tiek nuliūdau, bet ne ilgam, nes tuojau pat radau du „Enermax“ ventiliatorius: vienas jau primontuotas, o kitas – papildoma, dar iš dėžutės neišpakuota dovana. Labai miela buvo iš „Enermax“ sulaukti tokio gero daikto! Šis, dovanotasis ventiliatorius yra su keturių spalvų LED lemputėm bei šešiais galimais režimais. Vaizdas tiesiog nuostabus! Šių režimų mygtuką tamsoje spaudinėjau kokį pusvalandį bei stebėjau, kaip keičiasi šviesos ornamentai. Buvo labai smagu!
Kalbant apie ventiliaciją, korpuse radau daug skylučių – gale ir viršuje. Iš pradžių maniau, jog jos ten dėl grožio, visiems juk patinka skylutės. Visgi, gerokai vėliau (kai jau seniai buvau viską sudėjus), atradau mini instruktažą, kuriame buvo pavaizduota, jog į šias vietas galima dėti papildomus ventiliatorius. Pagal mano paskaičiavimus, iš viso ten jų telpa keturi, tačiau galimas daiktas, kad įmanoma sugrūsti ir daugiau.
Toliau pakalbėkime apie kompiuterio vidinės geležies perdėjimą į naująjį „Ostrog“ korpusą. Šis procesas man ėjosi gana lengvai, nagų beveik nenusilaužiau (tik nusilupo nagų lakas – nieko baisaus, nusilakuosiu iš naujo). CD ir DVD „room'ų“ įmontavimą palengvino šone esantys sraigteliai, kurie pritvirtina šiuos įrenginius.
Beje, priekyje yra rožiniai dangteliai, kurie paslepia mano, netinkamos spalvos „room'us“. Tai korpusą padaro dar kietesniu! Į dėžę įkišau ir labai svarbų dalykėlį – „flopikų“ skaitytuvą. Pamaniau, kad jo kada nors prireiks (jei tektų grįžti atgal į praeitį). Tada, staiga užklupo nostalgija, nes pajutau tų spalvotų, gražių, kompaktiškų „flopikėlių“ ilgesį. Gal dar rasčiau keletą jų savo namuose (tam reikėtų sudėti daug laiko ir pastangų). Tačiau nusikračiusi šių minčių, darbavausi toliau. Privalu paminėti, jog į korpusą perdėjinėjau dešimties metų senumo, 256 MB RAM'ų kompiuterį, kuris buvo jau daug visko matęs ir nemažai apdulkėjęs. Dulkių nevaliau, nes nekantravau kuo greičiau viską sudėti ir patikrinti ar veikia. Montuojant „T.B. Vegas Quad“ ventiliatorių (tą, su lemputėm), iškilo keblumų dėl to, kad neradau tinkamų varžtukų.
Ilgiau pasiknaisiojus tėčio įrankinėje bei sudėjus visas pastangas į šią paiešką, pavyko juos atrasti. Tada, be problemų jį pakabinau pačiame viršuje ir mąsčiau ką daryti toliau. Dar vienas keblumas, iškilęs diegiant šį ventiliatorių, buvo dėl to, jog neradau, kurioje motininės plokštės vietoje reikia jį prijungti. Jis buvo keturių skylučių, o keturių pinų niekur nemačiau. Nusprendžiau paeksperimentuoti ir sujungti su trejais „pinais“ – rezultatas pateisino lūkesčius. HDD į savo vietą įdėjau lengvai. Iš pradžių teko spėlioti, ar jis turi būti toje pačioje vietoje, kaip ir senajame korpuse ar kur kitur, bet vėliau, pažvelgus į instruktažo lapelį, įsitikinau, jog jam priklauso įprasta vieta. Jį taip pat prisukau su patogiu, baltu sraigteliu. Iš viso, montuodama užtrukau maždaug pusvalandį. Tai buvo mano pirmasis kartas, atėmęs iš manęs vidinės geležies montavimo nekaltybę. Dėl to jaučiausi labai pakylėta.
Kai korpusas su visa vidine geležimi jau buvo parengtas naudojimui, iškart skubėjau spausti POWER mygtuką. Nepatikėsit – viskas veikė!!! Tą akimirką labai savimi didžiavausi ir maniau esanti labai kieta „kompiuterastė“. Iš to, galima daryti išvadą, kad šis korpusas gali smarkiai pakelti savivertę bei paskatinti labiau domėtis, kas dedasi kompiuterių viduje. Kalbant apie savivertę, jos kėlimas padėtų išspręsti kai kurias socialinės rizikos asmenų problemas. Kaip manote, gal nuo šiol tokiems žmonėms reikėtų korpusus dalinti nemokamai? Gal tai išspręstų valstybinio mąsto problemas? O gal kuris nors iš jūsų turite socialinių problemų? Jei taip, prašome kreiptis į mane, mielai išklausysiu, tai man bus kaip praktika.
Nenukrypstant nuo temos, visgi, daugiausiai džiaugsmo man kėlė, spalvotasis LED ventiliatorius. Pamaniau, jog jis visai tiktų mini diskotekai (pasiūlysiu šią idėja draugėms, gal sutiks). Po viso montavimo, liko nemažai varžtelių (naudojau ištrauktus iš senojo korpuso, nes tik vėliau pastebėjau šiuos priedus) ir dar kažkokių, į laikiklius primenančių detalių. Pasirodo, jos skirtos patogiam standžiųjų diskų montavimui, kad nagai išliktų sveiki! Daugiau klaustukų lyg ir neliko. Turbūt svarbiausias dalykas yra tai, kad patyriau daug teigiamų emocijų... Na ir dar, jog nenusilaužiau nagų. Niekada to nebūčiau sau atleidusi. Džiaugiuosi, turėjusi galimybę išbandyti šį puikų gaminį! Mano katė irgi džiaugėsi. Šaunu, jog nesugalvojo galąstis į jį savo nagų. Būčiau nudėjus.
Dar norėčiau pabrėžti, kad tokius korpusus (ypač rožinius) gauna tik labai kieti asmenys, nes Lietuvos parduotuvėse jų nėra, o gal niekada ir nebus, kadangi šis serijos modelis yra labai ribotas. Tačiau, gal būt jums nusišypsos sėkmė ir ant jūsų stalo puikuosis tokia pati dėžė! Jos kaina, sprendžiant iš panašių savybių korpusų (tik ne tokios kietos spalvos – baltos), ne tokia jau ir didelė – tik apie 190 litų. Kaip ten bebūtų, likite sveiki bei laimingi, susitiksime kitose mano apžvalgose.