Nors Europoje kiek atslūgo elektromobilių banga, vairuotojai prie tradiciniais degalais varomų modelių grįžti neskuba. Savo populiarumo valandos sulaukė hibridiniai automobiliai, o elektrinės pavaros simpatikų akys dažniau krypo į iš tinklo įkraunamus hibridus.
Nors Europoje kiek atslūgo elektromobilių banga, vairuotojai prie tradiciniais degalais varomų modelių grįžti neskuba. Savo populiarumo valandos sulaukė hibridiniai automobiliai (jie praėjusiais metais sudarė didžiausią pardavimo dalį), o elektrinės pavaros simpatikų akys dažniau krypo į iš tinklo įkraunamus hibridus. Eksperto pokytis nestebina – dabar tai yra pačios universaliausios transporto priemonės, galinčios vairuotojams suteikti daug privalumų. Kuo tokie modeliai sužavi vairuotojus ir kodėl jie puikiai tinka įvairių įmonių automobilių parkams?
Gamintojo nuotr.
Dominuoja hibridai
„Regitra“ ir „Autoplius.lt“ skaičiuoja, kad 2024 metais naujos hibridinės transporto priemonės Lietuvoje sudarė 48,8 proc. viso iš salonų išvažiuojančių automobilių srauto. Savo ruožtu, benzininių ir vien elektra varomų naujų modelių populiarumas atitinkamai smuko iki 24,6 ir 5,6 proc. Beveik nėra abejonių, kad abu šiuos segmentus „apkramtė“ būtent hibridiniai automobiliai, nes panašios tendencijos matomos visoje Europoje.
Europos automobilių gamintojų asociacijos (ACEA) duomenimis, pernai hibridiniai modeliai sudarė 38 proc. naujų automobilių rinkos. Iš jų – 30,9 proc. buvo tradiciniai hibridai, o 7,1 proc. – įkraunamieji.
Baigiantis 2024-iesiems, Europoje taip pat užfiksuotas mėnesinis 4,9 proc. įkraunamųjų hibridų pardavimo šuoliukas. Šio pavaros tipo automobiliai iš kitų hibridinių modelių išsiskiria galimybe dalį atstumo nuvažiuoti vien elektros režimu, kaip ir elektromobiliai. Taip yra dėl to, kad greta vidaus degimo variklių montuojami tiek elektros motorai, tiek santykinai nedidelės, bet gerokai didesnės nei tradiciniuose hibriduose baterijos.
Subalansuoti automobiliai
Specialistai sutinka, kad anksčiau įkraunamieji hibridai nesusilaukė daug dėmesio dėl šiek tiek didesnės jų kainos ir per mažo viena įkrova nuvažiuojamo atstumo, kuris dažnai siekė tik 30–40 kilometrų. Vis dėlto naujosios kartos modeliai su žymiai našesnėmis sistemomis demonstruoja gerokai didesnius skaičius ir kelia naują pirkėjų susidomėjimo bangą.
Pavyzdžiui, pernai pristatytas SUV kupė modelis „Peugeot 408“ su įkraunamąja hibridine pavara vien elektros režimu gali nuvažiuoti iki 63 kilometrų (pagal WLTP metodiką), populiarus krosoveris „Toyota RAV4“ – iki 75 kilometrų, o solidus „Mercedes-Benz GLE“ visureigis – ir iki 116 kilometrų. Tad nesunku suprasti, kad tokių charakteristikų automobilis užtikrintų galimybę mieste beveik kasdien naudoti tik neteršiantį elektrinį motorą, o važiuojant didesniu greičiu į pagalbą ateitų 2 litrų darbinio tūrio benzininis arba dyzelinis varikliai.
„Vilnius Tech“ universiteto Automobilių inžinerijos katedros profesorius Vidas Žuraulis sako, kad dėl to įkraunamieji hibridiniai automobiliai išties atrodo universaliausios transporto priemonės: jie ne tik itin ekologiškai ir ganėtinai ekonomiškai važiuoja miestuose, bet ir leidžia vairuotojui be rūpesčių keliauti užmiestyje, nes nereikia ieškoti krovimo vietų ir planuoti tam laiko.
„Jeigu įkraunamasis hibridas leidžia tik elektros režimu nukakti bent 50–60 km, tada vidutinis vairuotojas turėtų išsiversti dieną, o kartais ir dvi mieste važiuodamas neįjungęs vidaus degimo variklio. Tiesa, elektros režimu įveikiamas atstumas vasarą ir „tikrą“ žiemą gali gerokai skirtis. Tačiau bene pagrindinis įkraunamojo hibrido privalumas yra galimybė be papildomų rūpesčių važiuoti ilgus atstumus, automobilio traukai pasitelkiant vidaus degimo variklį“, – vertina mokslininkas.
Jis taip pat pažymi, kad, pasirinkus užmiesčio režimą, tokio tipo automobilio degalų sąnaudos, veikiant abiem galios sistemoms, taip pat bus šiek tiek mažesnės, nei vidaus degimo variklį naudojant mieste. O mieste, kai dažnai stabdoma ir važiavimo greitis mažesnis, efektyviausias yra elektros režimas dėl regeneracijos galimybės bei silpnesnio oro pasipriešinimo.
„Taigi įkraunamojo hibrido eksploatavimą galima prilyginti labai subalansuotiems automobiliams tiek pagal važiavimo režimą ir būdingą energijos poreikį, tiek pagal energijos šaltinių pobūdį. Toje pačioje transporto priemonėje yra abiejų tipų energijos šaltiniai ir jie gali būti bet kada perjungiami, vos vairuotojui panorėjus“, – paaiškina V. Žuraulis.
Privalumai – ir įmonėms, ir saulės elektrinių savininkams
Toks universalumas traukia ne tik paprastus vairuotojus, bet ir įmones, nes joms vienas įkraunamasis hibridas gali padėti išspręsti keletą klausimų. Pavyzdžiui, ne tik ekonomiškas, bet ir galingas bei komfortiškas modelis gali tapti puikia paskata skirtingų poreikių ir lūkesčių dėl transporto priemonės turintiems darbuotojams. Įkraunamieji hibridai pasižymi didesne galia, nes juose gali kartu veikti vidaus degimo ir elektrinis motorai, bet tuo pačiu gali būti itin ekonomiški ir ekologiški.
Saulės elektrines namuose įsirengusius vairuotojus dažniausiai vilioja galimybė įkrauti bateriją savo pasigaminta elektra ir taip dar labiau sumažinti eksploatavimo sąnaudas.
Štai minėtas „Toyota RAV4“ įkraunamasis hibridas su benzininiu varikliu išvysto 306 AG galią, o vidutinės degalų sąnaudos gali siekti 1 litrą benzino. O „Mercedes-Benz“ įkraunamieji hibridai pasižymi ne tik didele galia, bet ir rinkoje retai aptinkama kombinacija – galios sistemoje elektros motoras gali būti sujungtas tiek su benzininiu, tiek su dyzeliniu varikliu.
Minėto GLE modelio įkraunamojo hibrido versija su dyzeline jėgaine išvysto 333 AG, o su benzinine – net 388 AG. Dėl našios elektros sistemos pagalbos visureigių vidutinės degalų sąnaudos siekia vos 0,6 litro dyzelino arba 0,8 litro benzino, o CO2 emisija sudaro tik nuo 15 g/km. Abi pavaros sistemos gali būti montuojamos ir kituose gamintojo modeliuose: nuo GLC visureigių iki E klasės automobilių.
Įkraunamojo hibrido versija su dyzeline jėgaine unikali tuo, kad, siekiant didžiausio ekologiškumo, galima naudoti degalus be jokių naftos produktų – rinktis žaliąją elektros energiją ir iš atsinaujinančių šaltinių pagamintą dyzeliną.
„Dar vienas paminėtinas įkraunamųjų hibridų privalumas – jame baterijos likutį galima drąsiai naudoti iki pat nulio, nes tada įsijungia vidaus degimo variklis ir kelionė tęsiama, kol pakanka degalų. Grynajame elektromobilyje su nuliu baterijos likučio, suprantama, taip rizikuoti nepavyktų“, – pastebi V. Žuraulis.
Tarp šios pavaros trūkumų jis pažymi sudėtingumą, mat ant tų pačių keturių ratų sumontuojami du skirtingi automobiliai: tiek įprastas su vidaus degimo varikliu ir jo įrenginiais, tiek ir elektros sistema su visais jos komponentais.
„Nepaisant to, tokio tipo automobiliai gana sklandžiai įsilieja į automobilių rinką ir joje išlaiko santykinai ženklią dalį. Ši dalis vis dar didėja. Manau, bent jau artimiausioje ateityje jų kiekis keliuose nesumažės, tikėtina, netgi padidės, iki kol grynieji elektromobiliai pradės visavertiškai tenkinti visų vairuotojų poreikius, tiek kainos, tiek nuvažiuojamo atstumo, tiek krovimo infrastruktūros prasme“, – reziumuoja mokslininkas.
