Automobilių entuziastai dažnai susiduria su dilema, kai prireikia automobilio, kuris tiktų vežioti vaikus į darželį, būtų ganėtinai solidus važiuoti į biurą, o savaitgaliais leistų pasimėgauti sportišku važinėjimu vingiuotu keliu. Šios situacijos bėda ta, kad įprastai tokioms funkcijoms atlikti reikalingi bent du automobiliai.
Automobilių entuziastai dažnai susiduria su dilema, kai prireikia automobilio, kuris tiktų vežioti vaikus į darželį, būtų ganėtinai solidus važiuoti į biurą, o savaitgaliais leistų pasimėgauti sportišku važinėjimu vingiuotu keliu. Šios situacijos bėda ta, kad įprastai tokioms funkcijoms atlikti reikalingi bent du automobiliai. Gera žinia ta, kad žmonės yra išradingi ir dar tarpukariu sugalvojo, jog gerai subalansuotas galingas sedanas gali susitvarkyti su šiomis užduotimis.
Nuo benzininių iki hibridinių
Pirmuoju sportiškuoju sedanu galima vadinti 1933 metais pasaulį išvydusį „Rover Fourteen P1“, kuris buvo galingesnė „Rover 14“ modelio versija. Šis automobilis turėjo 1,6 litro darbinio tūrio variklį, kuris išvystė 48 arklio galias, o karštosios versijos prototipas „Rover Speed Fourteen“ netgi laimėjo ralį „RAC Rally at Hastings“. Vėliau sportinio sedano pavadinimą naudojo vis daugiau automobilių gamintojų: vieni iš ankstyvųjų tokių modelių – „Alfa Romeo 1900“, „Renault R8 Gordini“. Vėliau pasirodė ir legendomis tapę bei šį segmentą įtvirtinę „Mercedes-Benz 190E“ ar BMW M3.
Daug liaupsių šio segmento modeliai sulaukė ir iš automobilių vertintojų. Pavyzdžiui, pirmasis legendinio BMW M3 modelis žurnalo „Sports Car International“ įtrauktas į geriausių devintojo dešimtmečio sportinių automobilių, o „Automobile Magazine“ – penkių geriausių „vairuotojo automobilių“ sąrašus.
Pirmųjų modernių sportiškųjų sedanų receptas buvo paprastas – galingas variklis priekyje, mechaninė pavarų dėžė ir galiniai varantieji ratai. Laikui bėgant šis receptas smarkiai keitėsi, mechaninių pavarų dėžių moderniuose modeliuose jau retai pasitaiko, o varantieji ratai dažnai būna visi keturi. Didelio litražo variklius jau kurį laiką keičia mažesni turbininiai, jiems į pagalbą ateina hibridinės sistemos su itin našiais elektriniais motorais.
Vienas pirmųjų į šią teritoriją įžengė „Porsche“ – galingiausias „Panamera“ sedano modelis jau kelerius metus yra iš tinklo įkraunamas hibridas. Analogišką filosofiją pradėjo taikyti ir „Peugeot“ – pernai pristatytas galingas „508 Peugeot Sport Engineered“ turi du elektros ir vieną benzininį variklius.
Tai yra galingiausia Lietuvos metų automobiliu tapusio sedano 508 versija. Iš tinklo įkraunamo hibrido bendra vidaus degimo ir dviejų elektrinių motorų galia siekia 360 arklio galių ir 520 Nm sukimo momentą. Optimalias valdymo savybes bei sukibimą su keliu leidžia pasiekti keturių varančiųjų ratų sistema, kur priekiniai ratai varomi benzininio ir elektrinio motorų, o galinius suka elektrinis motoras.
Iki 100 km/val. per 5,2 sekundes įsibėgėjantis ir kartu visą šeimą talpinantis „508 Peugeot Sport Engineered“ šimtui kilometrų vidutiniškai naudoja vos du litrus benzino. Tai – skaičius, apie kurį tik benzininį variklį turinčių automobilių vairuotojai gali pasvajoti. Be to, vien elektra šis modelis gali nuvažiuoti 42 km (pagal WLTP testą).
Manoma, kad šis automobilis susilauks panašios sėkmės kaip pirmasis BMW M3 – abu pradėjo savotišką naują sportinių sedanų segmento erą.
Progreso nauda vairuotojui
Kad ir kokio populiarumo šis segmentas susilauktų tarp automobilių entuziastų, galingieji sedanai pasižymėjo ne tik didesne kaina nei įprasti masėms skirti modeliai, bet ir dideliais išlaikymo kaštais. Silpniausiu varikliu aprūpinto sedano ir galingiausios jo versijos kaina gali skirtis du kartus, o išlaidos tik prasideda, mat galingi varikliai pasižymi dideliu apetitu degalams.
Anksčiau galiojusi taisyklė, kad galingas automobilis būtinai turi turėti didelio darbinio tūrio motorą, šiomis dienomis tampa vis mažiau aktuali ir visuose segmentuose galima pastebėti ne tik mažėjantį variklių tūrį, bet ir įvairias technologijas, kurias pasitelkia gamintojai, tausodami gamtą, taupydami degalus ir kartu išlaikydami vairavimo malonumą. Norint pastebėti variklių mažėjimo tendenciją bei technologinę pažangą, užtenka pažvelgti dešimtmetį atgal bei palyginti tuomečius ir modernius modelius.
2008–2011 metais gaminta „Audi RS6“ buvo aprūpinta net penkių litrų darbinio tūrio varikliu, kuris generavo 571 arklio galią, o naujausi šie modeliai turi keturių litrų variklį, išvystantį dvidešimčia arklio galių daugiau – 591. Analogiškas progresas – ir BMW ar „Mercedes-Benz“ gretose.
Aukščiau minėta vokiečių trijulė dar vengia pereiti prie hibridinių jėgainių, nepaisydama, jog sportiškų automobilių etalonas „Porsche“ tai padarė prieš kelerius metus, o šiemet prie jo prisijungė ir modernių prancūziškų automobilių gamintojas „Peugeot“.
Elektriniai motorai yra ganėtinai kompaktiški, o momentinis sukimo momentas paverčia vairavimą dar dinamiškesnį ir netgi didina automobilio saugumą. Dėl didelių programavimo galimybių ir itin greito veikimo elektriniai motorai gali tinkamiausiai paskirstyti galią į reikiamus ratus ir taip užtikrinti kuo didesnį sukibimą su keliu.
Benzininio ir elektrinio motoro hibridine sistema aprūpinti ir kai kurie superautomobiliai. Hibridinių iš tinklo įkraunamų sistemų galima rasti net ir tokiuose egzotiškuose „Ferrari“ ar „McLaren“.
Tokios „Porsche“, „Peugeot“ ir superautomobilių gamintojų rodomos tendencijos ir technologinė pažanga sufleruoja, jog įkraunami hibridai yra pats geriausias sprendimas norintiems ne tik didžiausio našumo, bet ir žengti koja kojon su pažangiausiomis technologijomis bei aukščiausiais ekologiniais standartais.
