Automobilinis vaizdo registratorius (AVR), daugeliui vairuotojų kol kas dar yra prabangos prekė – mat pigūs gana prastai filmuoja, o geri kainuoja ne vieną šimtą eurų. Tačiau ar tai patogus, funkcionalus ir, svarbiausia, ar naudingas prietaisas? Ar apsimoka pirkti už savus pinigus? Pora savaičių važinėjimo su naujutėlaičiu registratoriumi „Neoline X-COP 9100s“ man padėjo atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.
Automobilinis vaizdo registratorius (AVR), daugeliui vairuotojų kol kas dar yra prabangos prekė – mat pigūs gana prastai filmuoja, o geri kainuoja ne vieną šimtą eurų. Tačiau ar tai patogus, funkcionalus ir, svarbiausia, ar naudingas prietaisas? Ar apsimoka pirkti už savus pinigus? Pora savaičių važinėjimo su naujutėlaičiu registratoriumi „Neoline X-COP 9100s“ man padėjo atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.
Visų pirma, kas tas vadinamasis AVR ir ką jis registruoja? Tai tokia nedidelė kamera, kuri fiksuoja maždaug tai, ką jūs matote savo akimis per priekinį stiklą. Svarbiausia jos paskirtis yra įrašyti į elektroninę atmintį videoįrašą ir, jeigu kiltų ginčytinos situacijos, įrodyti savo tiesą (pvz. nelikti kaltam) aiškinantis eismo įvykius. Žodžiu, registruoti vaizdą. Tai sugeba kiekvienas AVR, tokia ir yra pagrindinė paskirtis. O tuomet prasideda niuansai – pavyzdžiui, ar įrašinėja garsą? Ar turi papildomą kamerą galiniam stiklui? Ar fiksuoja vaizdą automobilio salone? Ar turi dar kokių nors papildomų funkcijų?
A. Didžgalvio nuotr. / Vaizdo registratorius „Neoline X-COP 9100s“
Šiuo konkrečiu atveju, mano naudotas „Neoline X-COP 9100s“ tokių funkcijų turi – šis AVR yra vadinamas hibridiniu, kadangi tame pačiame korpuse sumontuotas ir greičio matuoklių detektorius. Kitaip sakant, iš esmės tai du prietaisai viename – gana stambaus objektyvo „Full HD“ raiškos vaizdą su garsu įrašinėjanti videokamera plius radarinių dažnių skeneris, reaguojantis ne tik į stacionarius inkilus, nešiojamus fenus, tačiau ir akimirksniu įspėjantis, jei kelyje dirba nežymėtas kelių policijos automobilis. Būtent tam pačiame prietaiso priekyje, šalia kameros, sumontuotas jautrus imtuvas, gaudantis ore sklandančius įvairiausių greičio tikrinimo prietaisų siunčiamas bangas. Mat nors šios ir skiriasi, tačiau praktiškai visi šiuolaikiniai matuokliai remiasi tuo pačiu Doplerio efektu, pavadintu austrų fiziko garbei.
Aparato įdiegimas gana paprastas. Viskas paruošta, belieka tik nulupti plėvelę nuo dvipusės lipnios juostos ir pritvirtinti tvirtinimo gembę ant priekinio stiklo. Tiesa, tvirtinti reikia gana išmaniai – ne per žemai (kad kuo daugiau matytųsi, taip pat ir mašinos priekis) ir ne per arti galinio vaizdo veidrodžio, kad jis netrukdytų kamerą atsukti į saloną, tam atvejui jeigu jus sustabdė pareigūnai ir norite įsirašyti video su jų bendravimu. Gembė nors ir labai tvirta bei sukinėjasi, tačiau daro tai labai nepatogiai, čirškia ir yra gana pigiai išlieta, jaučiasi kad rankoje laikai plastmasiuką, o ne solidų daiktą.
Tas atvejis, kai norėtum „Zippo“, o rankoje guli kiniškas iš permatomo plastiko. Tiesa, gembė turi vieną neabejotiną privalumą – maitinimo lizdą ir, savo lizde, jungtį į AVR. Kitaip sakant, kadangi komplekte yra dviejų rūšių laidų (išoriniam arba vidiniam elektros tiekimo užtikrinimui), tai užtenka vieną kartą viską gražiai sumontuot ir pvz. paliekant mašiną kieme per naktį, galima nusiimt AVR per kelias sekundes. Nes tokia elektronika, deja, vis dar masina smulkius chuliganus, kuriems norisi gauti šimtelį-kitą už pavogtą įrenginį. Laimingi tie, kurie namuose ir darbuose turi uždarus, saugomus kiemus – tada ne tik AVR galima palikti mašinoj, bet ir raktą užvedimo spynelėj.
Tiesa, išpakavęs prietaisą sužinojau ir vieną nelabai malonų faktą: įrenginys neturi jokios vidinės atminties, jam privaloma nusipirkti atskirą „microSD“ kortelę (8–128 GB) dydžio. Taigi, pasiruoškite papildomiems rūpestėliams: išsirinkti kortelę, užsisakyti, važiuoti pasiimti. Suprantama, nors tai papildomos išlaidos, tačiau šiais laikais tokie dalykai nekainuoja daug (5–30 eurų). Beje, šiame aparate yra netgi du plyšiai microSD kortelėms – antrasis tam atvejui, jeigu prisireikė tučtuojau persikopijuoti videomedžiagą į atskirą kortelę.
Žodžiu, kaip ir pasakojau anksčiau, hibridas, du viename. Tad pradėsiu nuo įspūdžių apie radarų aptikimą. Mat prieš rašant šias eilutes manęs vienas bičiulis paklausė: o argi Lietuvoje antiradarai yra legalūs? Tai štai, šis įrenginys nėra joks antiradaras – jis neblokuoja ir netrukdo (angl. jamming) greičio matuoklių veikimo, netransliuoja jų dažniais ir niekaip nesikiša į jų veikimą. Tai yra tiesiog paprasčiausias imtuvas, skaitantis tam tikrus dažnius. Ir, jeigu tikėtume gamintojo savireklama, aptinkantis net 45-ių tipų radarus. Šio įrenginio jutiklis sukurtas tokiu principu, kad jame be bangų skenerio dar yra GPS imtuvas, kuris praneša apie stacionarius greičio matuoklius pagal išankstines koordinates. Viskas lyg ir nuostabu: įrašytos GPS koordinatės su skeneriu papildyto vienas kitą. Tačiau toks principas turi vieną esminį trūkumą – vairuotojas nuolat informuojamas apie matuoklius, kurie yra priešingoje kelio pusėje. Tai reiškia, kad įrenginys nors ir naudoja GPS signalą, tačiau neturi kelių žemėlapio ir neatsižvelgia į judėjimo kryptį ir gatvių tinklą.
Ir čia slypi dar vienas didžiulis trūkumas – įrenginys praneša apie esančius matuoklius net tuomet, kai jie visai nesusiję su maršrutu. Pavyzdžiui, riedant sostinės Petro Vileišio gatve jis visu rimtumu gąsdina apie matuoklius, kurie pastatyti visiškai lygiagrečioje Antakalnio gatvėje (nors tarp šių gatvių yra apie 150 metrų atstumas). Be to, bent jau Lietuvoje, šis įrenginys vienodai pranešinėja apie visus greičio matuoklius, neklasifikuodamas jų – kuris „šaudo“ į tik nuvažiuojančias mašinas, o kuris yra tik muliažas. Todėl praktikoje teko susidurti su gana nemažai klaidingų aliarmų. Arba, kalbant nuoširdžiai, mūsų šalyje greičio matuoklių yra gerokai per daug (jei tuo abejojate, pabandykite nuvažiuoti iš Šiaulių į Panevėžį, įsitikinsite). Žodžiu, stacionarius greičio matuoklius daug patogiau ir maloniau praneša mobiliuose telefonuose esanti programėlė „Waze“. Tiesa, „Waze“ vartotojai vieni kitiems pranešinėja ir apie policijos reidus, bet tai jau kito teksto tema.
Žinoma, pačiam įrenginyje galima keisti labai daug nustatymų: kokiu spinduliu pranešinėti apie matuoklius, kokius bangų tipus skenuoti ir panašiai. Vienintelis dalykas, kurio pakeisti neįmanoma, yra ypatingai bjaurus, na tiesiog neįtikėtino britkumo, moteriškas balsas su isteriška intonacija. Registratoriaus nustatymų irgi nemažai – vaizdo raiška, kontrastingumas, šviesumas, ar įrašinėti garsą, ar vaizdo medžiagoje rodyti greitį, galima įvesti valstybinį numerį ir taip toliau.
Visas meniu išverstas į lietuvių kalbą, nors grafika, sakyčiau, maždaug penkiolikos metų senumo. Maždaug kaip pas „Nokia 3100“ arba „Motorola RAZR“. O įrenginio mygtukai šiems telefonams net gerokai nusileidžia – pripratusiam prie aifono pojūčių, jaučiasi piguva, lyg spaudytum magnetofoną „Vilma“. Akivaizdu, kad kuriant aparatą „Neoline“ inžinieriams tikrai rūpėjo ne vartojimo malonumas ir taktiliniai įspūdžiai. Arba, kaip pasakytų Vyriausioji mokesčių inspekcija, turinys prieš formą.
