Vykstant diskusijoms, kodėl į mūsų šalį taip lėtai kelią skinasi elektromobiliai ir valdžios įstaigoms viešai deklaruojant, kad miestų centrai turėtų priklausyti tik pėstiesiems bei dviratininkams, mažasis elektromobilių brolis – elektrinis dviratis lieka nuošalyje. Nors tokių inovatoriškų transporto priemonių Lietuvos parduotuvėse įmanoma įsigyti, to daryti neskubama. Gąsdina jų kaina, patogumas ar apskritai informacijos trūkumas?
Vykstant diskusijoms, kodėl į mūsų šalį taip lėtai kelią skinasi elektromobiliai ir valdžios įstaigoms viešai deklaruojant, kad miestų centrai turėtų priklausyti tik pėstiesiems bei dviratininkams, mažasis elektromobilių brolis – elektrinis dviratis lieka nuošalyje. Nors tokių inovatoriškų transporto priemonių Lietuvos parduotuvėse įmanoma įsigyti, to daryti neskubama. Gąsdina jų kaina, patogumas ar apskritai informacijos trūkumas?
Kelionė į darbą ir atgal – vos už 3 centus
Kas čia? Pirštu į mano elektrinį dviratį baksteli kokių 8 metų pyplys ir nustemba gavęs atsakymą, kad dviratis varomas elektra. Tokių smalsuolių per dieną stabtelinčių prie mano transporto priemonės su savais klausimais kasdien sutinku po du, tris, jau nekalbant apie tuos, kurie žvilgčioja paslapčia ir nedrįsta prieiti. Susidaro įspūdis, kad lietuviams elektrinis dviratis yra kažkas iš fantastikos serijos, todėl norėtųsi įnešti šiek tiek aiškumo.
Elektrinius dviračius kartu su draugu užsisakėme iš Kinijos, nes norėjome nedidelių, patogių ir būtinai sulankstomų. Alternatyvų Lietuvoje neradome, nes siūlomi tik standartinio dydžio e. dviračiai.
Europoje taip pat nepavyko rasti nieko, kas atitiktų keliamus lūkesčius (ir nekainuotų milžiniškų pinigų), todėl beliko tik tolimosios Azijos siūloma produkcija.
Pats dviratis nebuvo labai brangus – apie 500 dolerių (apie 1,3 tūkst. Lt), daugiausiai išlaidų pareikalavo jo atsiuntimas – mokesčiai, muitas, antidempingas išaugino kainą kone dvigubai. Išėjo nemenka suma, už kurią tūlas lietuvis, ko gero, jau galėtų nusipirkti važiuojantį, nors toli gražu ne pirmos jaunystės automobilį iš turgaus.
Didžiausias privalumas, kurį teikia šis pirkinys – malonumas kilti į kalnuotas vietas, vežtis jį kartu automobilyje, lengvai transportuoti iš vienos vietos į kitą. Ir svarbiausia kelionei į darbą ir atgal išleisti vos 3 centus (1 km – 0,01 kWh). Draugui keliaujant į darbą tenka įveikti 8 km atstumą, taigi kelionė pabrangsta iki 4 centų, automobiliu tas pats atstumas kainuotų beveik 100 kartų brangiau – 3,5–4 Lt. Turint mintyje rytines automobilių spūstis, dviračiu keliauti ne tik pigiau, bet ir greičiau.
Mano dviratukas sveria 18 kg, taigi jį užnešti į trečią daugiabučio namo aukštą, jau yra savotiškas sportas. Vienu baterijos įkrovimu jis nuvažiuoja apie 30 km, per dieną, keliaudama iki darbo ir atgal, „numinu“ apie 6 km. Sutinku, kad ilgesnėms distancijoms išlaidos išaugtų, bet iš esmės elektrinis dviratis yra miesto dviratis, todėl jis išskirtinai ir pritaikytas trumpoms, greitoms kelionėms miesto centre.
Kadangi gyvenu arti centro, dažniausiai pakanka įkrauti bateriją vos vieną kartą per savaitę. Didžiausias greitis, kiek maniškė susisiekimo priemonė gali išspausti – 24 km/h. Sakyčiau, keliavimui mieste tokio greičio pakanka sočiai.
Europos e. dviračių rinka auga
Naujausi „Navigan Research“ tyrimai prognozuoja šviesią ateitį elektriniams dviračiams. Kaip skelbia svetainė treehugger.com, skaičiuojama, kad jei iki 2013 m. elektrinių dviračių jau parduota 30,6 mln., šis skaičius iki 2020 m. padidės iki 37,9 mln. vienetų.
Didžiausiu žaidėju rinkoje išlieka Kinija, kurioje pagaminami 9 iš 10 tokių dviračių. Vis dėlto pastebima, kad auga ir Vakarų Europos rinkos dalis, skaičiuojama, kad apie 20 proc. elektrinių dviračių pardavimų pajamų gauna būtent Vakarų Europos rinkos dalyviai. Šiaurės Amerikoje stebima tendencija, kad elektriniais dviračiais ima domėtis vis daugiau jaunų žmonių, kurie šią prekę siekia įsigyti ne laisvalaikiui, o norėdami naudoti kasdieniam susisiekimui.
Pokyčiai prognozuojami ir pačioje Kinijoje, nes šalies vyriausybė žada keisti elektriniams dviračiams taikomas taisykles, tikėdamasi, kad vartotojai ims labiau vertinti ličio baterijas ir jų pranašumą prieš švino baterijas.
„Daugelyje miestų gatvės yra perkimštos eismo ir vargiai gali būti įveikiamos automobiliu, elektriniai dviračiai yra matomi kaip alternatyva miesto urbanistikos plėtrai, – sako atlikto tyrimo analitikas iš „Navigan Research“ Dave Hurstas. – Aukštos kokybės ličio baterijų panaudojimas atveria kelius elektrinius dviračius pasiūlyti platesnei rinkai. Jaunesni dviratininkai yra labiau linkę įsigyti šias transporto priemones Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje“.
Vis dėlto, kaip pastebi tyrimo autoriai, Kinijoje ima ryškėti kitos problemos, susijusios su saugumu naudojantis elektriniais dviračiais. Šalies valdžia netgi svarsto drausti elektrininius dviračius, nes daugėja incidentų gatvėse, dviratinininkų daugėja tokiais mastais, kad jau susidaro spūstys gatvėse. Taip taip, tos pačios spūstys!
Tokius draudimus norima pritaikyti didžiuosiuose Kinijos miestuose – Pekine, Šanchajuje bei Shenzhene.
Didžioji dalis pagamintų dviračių iškeliauja į užsienį
Lietuvoje, Šiauliuose veikianti dviračių gamykla „Baltikvairas“ praėjusiais metais iš savo motininės įmonės „Pantherwerke AG“ perėmė elektrinių dviračių gamybą ir per praėjusį 2013 m. sezoną (2012 m. rugsėjis – 2013 rugsėjis) pagamino 14 170 elektrinių dviračių. Visi jie išriedėjo į užsienį.
Kaip skelbia bendrovės atstovai, visi dviračiai gaminami ne „į sandėlius“, o tik pagal užsakymą, konkrečiam klientui. 2014 finansiniais metais „Baltikvairas“ planuoja pagaminti 19 tūkst. elektrinių dviračių. Naujo modelio e. dviratis su „Boch“ sistemomis kainuoja apie 3000 eurų (10,3 tūkst. Lt).
„Ir šiemet, ir pernai savo sezoninėje išparduotuvėje pardavinėjome ankstesnių kolekcijų elektrinius dviračius. Kadangi elektrinius dviračius pradėjome gaminti tik nuo pernai, tad išparduotuvėje buvo parduodami „Pantherwerke AG“ seniau pagaminti dviračiai, tad atitinkamai kaina buvo mažesnė – iki 2000 litų. Jų pardavėme apie 150. Tarp jų buvo ir sulankstomų, kurie buvo labai populiarūs (juos pirmiausiai ir išpirko)“, – rašo bendrovės atstovai pateiktoje užklausoje, kokie elektriniai dviračiai buvo siūlomi lietuviams ir ar sulaukta susidomėjimo. Bendrovė taip pat pažymi, kad Lietuvoje infrastruktūra ne itin pritaikyta ne tik elektriniams, bet ir paprastiems dviračiams. Prie prekybos centrų taip pat trūksta vietų palikti šioms dviratėms priemonėms. Tai galimai ir stabdo tolesnę šių transporto priemonių plėtrą mūsų šalyje.
Už dviratį – po 10–20 tūkst. Lt
Elektrinius dviračius, paspirtukus ir elektrinių dviračių perdarymo komplektus siūlančios bendrovės „4 Motus“ vadovas Linas Kraniauskas GRYNAS.lt teigė pastebėjęs, kad lietuvių susidomėjimas šio tipo transporto priemonėmis auga. Vis dėlto kaina mūsų tautiečiams vis dar lemia nemažai.
„Lietuviai dažniausiai renkasi pigesnius variantus ant savo dviračio susimontuoti elektrinį ratą, akumuliatorius“, – pasakojo pašnekovas ir priminė, kad Europoje elektrinių dviračių poreikis jau seniai yra, o į Lietuvą kaip ir dauguma kitų naujovių jie ateina pavėluotai.
Elektrinių dviračių kainos, anot pašnekovo, prasideda nuo 3–4 tūkst. Lt. Savo ruožtu jų įmonė orientuojasi į aukštos klasės dviračius, kurių kaina siekia 10 tūkst. Lt. ir daugiau.
„Mes gaminame ne tik miestui skirtus standartinio greičio ir galios dviračius, kokius leidžia Europos Sąjunga, bet siūlome ir bekelei skirtus – po kalnus, po miškus važinėti, kurių galia siekia netgi 10 kW“, – sako L. Kraniauskas. Keletą tokių galingų dviračių bendrovė yra pardavusi ir Lietuvoje. Kaip pasakoja pašnekovas, yra žmonių, kurie gali už elektrinį dviratį mokėti po 15–20 tūkst. Lt ir lieka pirkiniu patenkinti.
Jei neįperkate dviračio, rinkitės paspirtuką
Lietuviams, norintiems kažko dar inovatyvesnio už elektrinį dviratį, verslininkai pasiruošę pasiūlyti ir elektrinius paspirtukus, tiesa, šių gamybą, pavyzdžiui, bendrovė „4 Motus“ planuoja pradėti tik kitąmet. L. Kraniauskas sako, kad dalyvaudami parodose ir pristatydami paspirtukų idėją sulaukė nemažai susidomėjimo tiek iš jaunesnio, tiek ir vyresnio amžiaus žmonių, todėl viliasi, kad šių gamyba gali duoti neblogų rezultatų. Planuojama elektrinius paspirtukus klientams pasiūlyti už maždaug 3,5 tūkst. Lt.
Paklaustas, kokias didžiausias kliūtis elektriniams dviračiams plisti Lietuvoje matantis, vyras teigė, kad susiduria su didele žmonių nežinojimo, kas per daiktas yra tas elektrinis dviratis, problema: „Daug ką užsodini ant pavyzdinio dviračio, ir visi išsižioja, kai supranta, kas tai per daiktas“.
L. Kraniauskas svarsto, kad itin gera priemonė elektrinius dviračius populiarinti visuomenėje pirma būtų dviračių takų įrengimas. Antra, visuomeniniai renginiai, tarkime, masiniai velomaratonai galėtų organizuoti atskirą rungtį būtent elektrinėms transporto priemonėms. Tuomet žmonės galėtų iš arti pamatyti, o galbūt ir patys pabandyti, ką reiškia užsėsti ant elektra varomo įrenginio ir juo pavažiuoti.
Elektrinis dviratis – didelė egzotika
Lietuvos dviratininkų bendrijos (LDB) atstovas Kaune Linas Vainius pripažino pats reguliariai važinėjantis dviračiu, tačiau lietuvių, gatvėmis važinėjančių elektriniais dviračiais, vargu, ar yra sutikęs. Iš to jis daro prielaidą, kad tokių žmonių bent jau Kaune, jei ir yra, tai tik vienetai.
„Reikėtų paklausti pardavėjų, kiek jie parduoda tokių dviračių, bet vis dėlto, manau, kad Lietuvoje tai vis dar yra didelė egzotika“, – svarsto L. Vainius. Vyras sako manantis, kad tai lemia didelė elektrinių dviračių kaina, taip pat apskritai dviračiai Lietuvoje vis dar nėra naudojami masiškai kaip susisiekimo priemonė.
„Kitas dalykas, stabdantis elektrinių dviračių naudojimą, vagių baimė. Ji yra labai pagrįsta. Vis tik tai yra brangus dviratis, jį laikyti tiek namuose, tiek toje vietoje, į kurią atvažiuoji, reikia labai saugių sąlygų – gerų spynų, nes dviračių vagystės yra didelė rykštė Lietuvoje“, – priduria dviratininkų bendrijos atstovas.
L. Vainiaus teigimu, nors elektriniu dviračiu važiuoti patogu ir malonu (pašnekovas tai yra išbandęs Vokietijoje – red. past.), vienas iš jo trūkumų – svoris: „Žmonėms, gyvenantiems daugiabučiuose, ir namuose laikantiems dviratį, nes ten saugiausia, jį užnešti į antrą, ar trečią aukštą būtų gerokai sunkiau“.
Lietuva – tinkama šalis dviračiams
L. Vainius sako, kad dviračiai sprendžia kamščių miestuose problemas, tačiau tam reikia sudaryti tinkamas sąlygas, kad jais važinėti būtų ir saugu, ir patogu. „Kol nebus tinkamų sąlygų, tol nei elektrinis, nei motorinis, nei su oro pagalvėmis ar ant skraidančio kilimo veikiantys dviračiai nieko neišspręs patys savaime, – įtikinęs L. Vainius. – Dviratis yra įrankis, priemonė, bet jeigu nėra sąlygų juo naudotis, jis tiesiog dūla sandėliukuose. Taip, kaip šiuo metu dūla apie 150, 200 ar 300 tūkst. dviračių vilniečių butuose, rūsiuose ar garažiuose, nes maždaug kas antra šeima turi kažkokį dviratį, tačiau tiek žmonių gatvėse važinėjančių nematome“.
Dviratininkų draugijos atstovas sako besidomintis elektrinių dviračių rinka pasaulyje ir pastebintis, kad jų pardavimai Europoje auga, nes tai patogi susisiekimo priemonė ypač kalvotose vietovėse, tokiais dviračiais domisi ne tik jaunimas, bet ir pagyvenę žmonės.
„Mūsų geografinėje platumoje dviračius naudoti tikrai patogu, yra ilgas dviračių sezonas. Lietuvos miestai gana kompaktiški, nedideli, esame lygumų šalis, todėl mums naudotis dviračiais susisiekimui būtų tikrai racionalu ir išmintinga, o ir sveika“, – apibendrindamas kalbėjo L. Vainius.
