Užuot laukę, kol rinkoje pasirodys įperkamos reaktyvinės skraidyklės, vokietis Fricas Ungeris su bendraminčiais nusprendė susikonstruoti tokią pats. Rezultatas – kuklaus biudžeto vienvietė reaktyvinė skraidyklė, pavadinimu „Skyflash“. Ir tai – ne koks nors aklai nukopijuotas „Reaktyvinio Žmogaus“ Ivo Rosio reaktyvinių sparnų plagiatas.
Užuot laukę, kol rinkoje pasirodys įperkamos reaktyvinės skraidyklės, vokietis Fricas Ungeris (Fritz Unger) su bendraminčiais nusprendė susikonstruoti tokią pats. Rezultatas – kuklaus biudžeto vienvietė reaktyvinė skraidyklė, pavadinimu „Skyflash“. Ir tai – ne koks nors aklai nukopijuotas „Reaktyvinio Žmogaus“ Ivo Rosio (Yves Rossy) reaktyvinių sparnų plagiatas, o originali skraidyklė, pasižyminti esminiu skirtumu – kad ja pakiltum į orą, reikia įsibėgėjimo tako.
Nuo pat tos akimirkos, kai būdamas 14-os F. Ungeris tapo pilotu, jis svajoja apie skraidymą be privalomo „įkalinimo“ lėktuvo kabinoje. Įkvėptas minėto I. Rosio ir pasaulio rekordininko Felikso Baumgartnerio (Felix Baumgartner) pasiekimų, vokietis su keletu bičiulių pradėjo projektuoti „Skyflash“.
„Skyflash“ – reaktyvinis sparnas, sukonstruotas taip, kad jį vilkintis asmuo norėdamas pakilti turi įsibėgėti pakilimo taku. Sparnų konstrukcija imituoja kondoro – Andų aukštikalnėse sklandančio didžiulio paukščio – sparnus, kuriais grobuonis sėkmingai išnaudoja kalnų vėjų privalumus.
Lėktuvų modeliuotojai kintančio (lankstaus) sparno technologijas, kurios padeda lėktuvams leidžiantis ir kylant, jau komponuoja į moderniausius keleivinių lainerių modelius. Panašiu principu veikia ir „Skyflash“ – skirtumas tas, kad jis yra mažesnis. Bendras sparnuotės ilgis – 3,5 metro. Sparnai sudaryti iš trijų atskirų elementų, kurie kylant ar leidžiantis funkcionuoja atskirai, o skrydžio metu, siekiant išlaikyti greitį ir stabilumą, susijungia į vieną.
Skraidyklę varo du dyzeliniai reaktyviniai varikliai su mikroturbinomis. Varikliai įmontuoti į centrinę sparno dalį, po kuria įsitaiso skraidyklės pilotas. Skraidyklėje įmontuotas kompiuteris ir elektronika. Kompiuteris sujungtas su 8 colių ekranu, pritaisyta ant piloto rankos. Degalų talpykloms vietos palikta sparnuose.
Kartu su pilotu skraidyklė sveria apie 130 kg, o maksimalus svoris – 161 kg. Skraidyklė įsibėgėja ir stabdo riedėdama 25,4 cm skersmens ratais, „apautais“ bekelei skirtomis padangomis, todėl „Skyflash“, reikalui esant, gali kilti ne tik nuo asfaltuoto kelio, bet ir nuo vieškelio, pievos ir pan.
„Skyflash“ valdymo įrenginiai – labai paprasti. Pilotas turi ne tik ant riešo montuojamą ekraną, bet dešinėje rankoje laiko ir droselį. Atsidūrus ore, kilimas aukštyn ir vairavimas atliekamas perskirstant piloto kūno svorį.
Kreiserinis „Skyflash“ greitis – 126 km/val. Maksimalus aukštis – 3 600 metrų, skrydžio nuotolis – apie 100 km. Taigi, skrydis trunka maždaug 1 valandą. Skraidyklės autoriai ne visai teisūs, puse lūpų sakydami, kad „leistis šia skraidykle yra visai tas pats, kas ir kilti“. Leidimasis šia skraidykle – gerokai pavojingesnis nei kilimas. Į „Skyflash“ komplektą įeina ir parašiutas.
Iki šiol buvo sukonstruoti trys tokios skraidyklės egzemplioriai. Vienas – mažas aliumininis modelis tyrimams aerodinaminiame tunelyje; 1:4 dydžio egzempliorius kaip pristatymams skirta koncepcija ir 3:4 dydžio egzempliorius, skirtas pajusti realesnį skraidyklės dydį. Skraidymui paruoštas „Skyflash“ pagamintas iš aviacinės faneros, padengtos plastiku. Kad gamybos kaštai nebūtų dideli.
Jei medinė skraidyklės versija funkcionuos kaip suplanuota, entuziastai imsis „Skyflash I“ modelio gamybos iš stiklo pluošto. Šioje versijoje būtų montuojami galingesni varikliai, leisiantys padvigubinti techninius parametrus, o skrydžio nuotolį pailginti net penkis kartus.
