Kadangi nuo pirmojo mikrofono išradimo praėjo daugiau kaip 100 metų, dabar jų turime daugybę tipų ir modelių. Tačiau kiekvienas, su audiotechnika profesionaliai susijęs žmogus žino, kad geriau nei lempinis mikrofonas tegali būti tik kitas lempinis mikrofonas.
Bet kokio audio signalo kelias studijose prasideda nuo mikrofono. Kadangi nuo pirmojo mikrofono išradimo praėjo daugiau kaip 100 metų, dabar jų turime daugybę tipų ir modelių. Tačiau kiekvienas, su audiotechnika profesionaliai susijęs žmogus žino, kad geriau nei lempinis mikrofonas tegali būti tik kitas lempinis mikrofonas. Lempinės technologijos dabar pergyvena savo renesansą, o gamintojai stengiasi atkurti būtent geriausių senųjų modelių skambesį ir galimybes. Rimtos įrašų studijos už pasakiškus pinigus stengiasi įsigyti būtent senųjų modelių originalius mikrofonus. Neseniai EMI studijos aukcione įsigijo senovinį Telefunken ELA M 251 mikrofoną už 18000$. Ir pirko, žinoma, ne kaip studijos puošmeną, bet rimtam darbui, nes aukso amžiaus mikrofonams po šiai dienai nėra lygių.
Šiuolaikiniai studijiniai mikrofonai nuėjo ne taip jau ir toli nuo savo 1940 - 1950 metų prototipų. Dar dabar geriausiu komplimentu šiuolaikiniam mikrofonui laikomas pasakymas "skamba kaip toks ir toks keturiasdešimtųjų metų mikrofonas". Todėl panagrinėkime keletą šios srities vieno iš lyderių, firmos NEUMANN mikrofonų.
Kompanija Georg Neumann & Co. buvo įkurta 1928 metais Berlyne. Tada buvo pagamintas pirmasis firmos mikrofonas CMV-3. Jau jame buvo pirmą kartą panaudota labai pažangi technologija, be didelių pakeitimų naudojama ir šiandien. Jo kapsulėje buvo panaudota polivinilchloridinė 16 mikronų storio membrana. Tokio storio plėvelė buvo gaminama išpilant išlydytą polivinilchloridą ant vandens paviršiaus, kur ji ir sustingdavo. Ji būdavo išgriebiama, džiovinama ir padengiama 2 mikronų aukso sluoksniu. Kiekvieną kartą gaudavosi kiek skirtingo storio plėvelė, todėl nerasime dviejų absoliučiai vienodų mikrofonų. Galutinis derinimas būdavo atliekamas parenkant kitus kapsulės elementus. Tai greičiau jau ne gamyba, o menas.
Po karo buvo pradėtas kurti naujo tipo mikrofonas, kuris būtų pigesnis nei CMV-3 ir skambėtų neblogiau. Buvo sukurta lempa VF 14, apie kurios muzikines savybes eina legendos. Jai užteko 36V maitinimo įtampos, ji pasižymėjo nepaprastu ilgaamžiškumu (yra dar dabar veikiančių egzempliorių) ir labai mažais triukšmais. Ši lempa komplekte su nauja kapsule ir unikaliu išėjimo transformatoriumi davė kombinaciją, lygių kuriai nėra ir dabar. Taip gimė garsusis Neumann U 47.
Jis turėjo dvi krypties diagramas: kardioidę ir apskritimą. Tuo metu tai nebuvo pats brangiausias mikrofonas, kas irgi nemažai prisidėjo prie jo populiarumo. Firma Mercury Records dėdavo šio mikrofono nuotrauką ant savo plokštelių vokų, o Frenkas Sinatra išvis atsisakydavo daryti įrašus su kitokiais mikrofonais.
O dabar kuriozas. Kaip matome nuotraukoje, šis mikrofonas turi savo atskirą maitinimo šaltinį dėžutėje su dviem jungtimis. Toje dėžutėje buvo talpinamas ir unikalusis išėjimo transformatorius. Tačiau, prasidėjus lakstančių po sceną atlikėjų erai, jiems pradėjo trukdyti po kojomis besimaišantis maitinimo šaltinis. Firma atkreipė į tai dėmesį ir sukūrė naują modelį be šios dėžutės. Maitinimas buvo paduotas tuo pačiu mikrofoniniu kabeliu, bet tai privertė signalo grandinėje įdėti elektrolitinį kondensatorių, o transformatoriaus išvis atsisakyti. Po šios "modernizacijos" mikrofonai skyrėsi kaip diena ir naktis. O dabar skiriasi ir jų kainos: jei senoji modifikacija rinkoje kainuoja apie 7000$, tai naujos modifikacijos sukasi apie 2000$. Šais laikais visos rimtos studijos simfoninę ir kamerinę muziką teberašo būtent garsiaisiais Neumann U 47 mikrofonais. Jie yra kaip Stradivarijai tarp mikrofonų.
