75 proc. tėvų dėl vaikų saugumo riboja jų internete praleidžiamą laiką ir turinį, tačiau net penktadalis (21 proc.) apie pavojus virtualiose platybėse su atžalomis nėra kalbėję visai, atskleidžia „Tele2“ užsakymu atliktas tyrimas. Dažnai laiko ir turinio ribojimas šeimose tampa įnirtingų diskusijų objektu, tad ekspertai dalijasi patarimais, kurie padės rasti tinkamą būdą pradėti pokalbį nepakenkiant tarpusavio santykiams.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Šiek tiek daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių tėvų (54 proc.) su vaikais yra kalbėję apie asmeninės informacijos neatskleidimą, 53 proc. perspėjo atžalas, kad neatidarinėtų nežinomų nuorodų, bei 50 proc. minėjo apie slaptažodžių ar prisijungimų nesidalinimą su kitais asmenimis. Tėvai, kaip pirmas mintyse kylančias internete sutinkamas grėsmes, įvardina turinį ne pagal amžių, smurtą, agresiją ir prievartą, bei sukčių apgavystes. Panašu, kad suaugusieji gerai supranta internete vaikų tykančius pavojus, bet mieliau renkasi laiko prie ekranų ribojimą, nei pokalbį su vaiku apie galimas grėsmes virtualioje erdvėje.
Raktas į atvirumą – kasdienis domėjimasis vaiku
Psichologas, „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas Mykolas Kriščiūnas teigia, kad efektyvus kalbėjimas apie grėsmes su vaiku pirmiausia turėtų prasidėti nuo tvirto, abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio kūrimu. Nereikėtų kliautis mintimi, kad vaikas apie pavojus ateis pasikalbėti pirmas ar pasipasakos, kai pats kažką pastebės. Šioje vietoje svarbus tėvų proaktyvumas, siekiant išvengti situacijų, kai kalbėti apie grėsmes jau bus per vėlu.
„Vaikams, ypač paaugliams, gali būti sudėtinga patiems imtis tokių temų, kurios kartais gali atrodyti gėdingos, nejaukios. Supažindinti su tuo, kokios grėsmės slypi internete, reikėtų patiems tėvams. Būtina papasakoti, kaip jas atpažinti, galbūt pasiūlyti kartu pasimokyti, kaip elgtis tam tikrais atvejais“, – komentuoja M. Kriščiūnas.
Anot psichologo, tėvams reikėtų iš anksto pagalvoti, kiek informacijos vaikui reikėtų atskleisti – pokalbis su dešimtmečiu turėtų skambėti kitaip nei su septyniolikmečiu. Taip pat pašnekovas pabrėžia, kad neužtenka vieną kartą prieiti ir pasakyti, kad internete tyko tam tikri pavojai ir tiesiog paprašyti būti atsargiam. Toks pamokymas greičiausiai neatneš naudos ir gali net pakenkti santykiams.
„Šią temą su vaiku vertėtų paliesti reguliariai. Paklausti, ką šiandien matė internete, galbūt kažkas nudžiugino, galbūt kažkas sukėlė baimę ar nerimą. Tiek malonių, tiek nesaugių dalykų aptarimas, skatina ryšio mezgimąsi ir nuolat apie tai kalbant, galima tikėtis, kad kažkam įvykus vaikas ateis pasipasakoti ar bent pats atpažins grėsmę. Jokiu būdu negalima paversti pokalbio tardymu, sakyti, kad už tylėjimą liks nubaustas“, – pasakoja M. Kriščiūnas.
Jaustis ramiau tėvams gali padėti technologijos
Net kalbantis, visiško užtikrintumo, kad vaikas atpažins pavojų ir pasidalins juo su tėvais, nėra. Ypač turint omenyje paauglius, kurių amžiuje maištavimas prieš tėvus, tam tikrų dalykų slėpimas taip pat yra identiteto formavimosi dalis. Tokiais atvejais tėvams bent šiek tiek ramiau jaustis gali padėti įvairios technologijos – programėlės ar tinklo lygmeniu veikiančios apsaugos, kurios filtruoja turinį internete.
Tėvai vaikų įrenginiuose gali riboti tam tikro, vaikams žalingo turinio pasiekiamumą, kontroliuoti laiką socialiniuose tinkluose ar matyti pranešimus, kai aptinkami kenkėjiški puslapiai. Tokia apsauga itin aktuali mažamečius vaikus turintiems tėvams, kuriems grėsmės internete gali būti atpažįstamos sudėtingiau. Tačiau norint panašią kontrolę pritaikyti ir vyresniems vaikams, anot psichologo, reikėtų apie tai pirmiausia pasidalinti su pačiais vaikais ir kartu supratingai priimti sprendimą.
„Technologijos gali padėti tėvams apsaugoti atžalas, bet pirmiausia patarčiau atrasti unikalų kontaktą su vaiku, kuris skatintų jį dalintis savo patirtimis. Jei papildomas saugumo internete priemones tėvai norėtų įvesti vyresniam vaikui, reikėtų pradėti nuo nuoširdaus pokalbio – paaiškinti privalumus ir parodyti, kad tai jam bus pagalba, padėsianti atpažinti grėsmes. Paties vaiko taip pat reikėtų paklausti, ar jis sutinka, o jei dvejoja, išsiaiškinti, kokį nerimą jam tai kelia ir bendrai sutarti, kad vaiko privatumas bus gerbiamas“, – pataria M. Kriščiūnas.
Sąmoningumas internete prasideda nuo tėvų pavyzdžio
Skaitmeninės etikos centro steigėja Rasa Jauniškienė taip pat pastebi, kad Lietuvoje dauguma 10-12 metų amžiaus vaikų turi savo paskyras įvairiose platformose ir socialiniuose tinkluose, kuriuose leistina minimali amžiaus riba – 13 metų. Vaikai, norėdami jais naudotis, klaidingai nurodo vyresnį amžių, tad tikimybė, kad čia jie gali susidurti su įvairiomis rizikomis, išauga. Todėl pašnekovė pabrėžia, kad vaikų saugumo internete klausimas šeimoje turi būti sprendžiamas kuo jaunesniame vaikų amžiuje.
R. Jauniškienė pritaria, kad neretai tėvams pokalbiai apie internete kylančias grėsmes gali būti iššūkis. Siekiant, jog kontrolė netaptų bausme ir pykčių su vaiku priežastimi, Skaitmeninės etikos centras, drauge su Paramos vaikams centru, parengė dokumento šabloną – „Šeimos susitarimą “. Jis padeda tėvams ir vaikams nusistatyti ribas dėl technologijų naudojimo namuose.
„Svarbu suprasti, kad mokymasis technologijomis naudotis sąmoningiau – nuolatinis procesas. Tam tinka įvairios priemonės – pokalbiai, kartu užsirašytos taisyklės, šeimos susitarimas, programėlės, kurios padeda valdyti laiką, tinklo apsauga. Pasirašius „Šeimos susitarimą“, jį reikėtų periodiškai atnaujinti, įsitraukti naujų užduočių ar atsakomybių. Svarbiausia suprasti, kad tėvų pagalba saugiai vaiko kelionei skaitmeninėje erdvėje – labai svarbi“, – sako R. Jauniškienė.
Tyrimą „Vaikų saugumas internete“ bendrovės „Tele2“ užsakymu atliko UAB „Norstat“ 2023 m. vasario 14–28 d. Tyrimas reprezentuoja 20–65 metų amžiaus Lietuvos gyventojų, kurių namų ūkyje gyvena vaikų iki 18 metų amžiaus, nuomonę. Tyrimo metu apklausta 400 respondentų.
