Autorius neneša jokios atsakomybės už galimus procesoriaus gedimus, darbo ar kitus sistemos sutrikimus, kurie gali atsirasti dėl procesoriaus „turbinimo“.
Kas tai yra procesoriaus “turbinimas”
Kiekvieno procesoriaus darbas apskaičiuotas ant kokio nors normalaus (leistino) dažnio. Šis dažnis nurodytas ant procesoriaus, dokumentacijoje, kainoraščiuose ar kitur. Pavyzdžiui Pentium II - 300 turėtų dirbti 300 Mhz dažniu. Bet kaip rodo praktika – iš procesoriaus galima išgauti daugiau. Reikalas tas, kad greitis (šiuo atveju dažnis) kuriuo dirbs procesorius reguliuojasi motininėje plokštėje, todėl atsiranda galimybė jo taktinį dažnį šiek tiek ar net gerokai padidinti dirbtiniu būdu. Tas būdas vadinamas procesoriaus “turbinimu”, dar kitaip “overlokingu”.
Kam reikalingas procesoriaus “turbinimas”
Kaip tai kam, aišku, kad padidintumėte darbo našumą neišleidę pinigų naujam procesoriui. “Turbinant” procesorių galima paspartinti sistemos greitį maždaug 10 procentų. Taip pat yra galimybė pasipuikuot prieš draugus :) Na ir aišku pasisemti kai kurių žinių apie procesorius. Bet pakėlus procesoriaus dažnį daugiau nei iki leistinos normos sistemos darbas gali sutrikti (pasidaro nestabili). Bet daugeliu atveju, padidinus procesoriaus darbą iki maksimalios leistinos normos, sistemos sutrikimų galimybė. Tai galimybė sutaupyti dalį pinigų nusipirkus pigesnį procesorių, o “užturbinus” jį naudotis greitesniu.
Kodėl galimas procesoriaus “turbinimas”
Norint suprasti “turbinimo” teoriją, būtina žinoti kaip naudojami ir testuojami procesoriai. Modeliai sukurti vienos tos pačios technologijos (pavyzdžiui, 0.25 mikrometro, įtampos 3.3V), gaminami ta pačia technologija. Po to kai kurie procesoriai atsitiktinumo būdu testuojami. Testavimas vyksta ekstremaliom sąlygom (pagal įtampą ir temperatūrą). Pagal šių testų rezultatus procesoriai markiruojami pagal nominalų dažnį. Įskaitant tai, kad ne visi procesoriai buvo testuojami, procesoriai markiruojami su mažesniu dažniu, todėl galima tikėtis, kad dauguma pagamintų procesorių gali dirbti 10-15% greičiau. Todėl dar didesnį greitį galima gauti procesorių gerai aušinant, nes gamintojai procesorius testuoja aukštose temperatūrose.
Praktiškai visos motininės plokštės pritaikytos Pentium ir Pentium II procesoriams, apskaičiuotos darbui ne su vieno tipo procesoriais, su keletu. Todėl, vartotojui suteikiama galimybė nurodyti koks procesorius yra įdiegtas motininėje plokštėje. Parinkimas taktinio dažnio nustatomas padauginus magistralės dažnį (tą, kuriuo dirba sisteminė magistralė ir operatyvioji atmintis) iš vieno fiksuoto dauginamojo (šitas dauginamasis paprastai būna 0.5 ir randasi diapazone 1.5–4). Kaip buvo nustatytas tas ar kitas dauginamasis ir magistralės dažnis visada nurodomas motininės plokštės dokumentacijoje, kartais ir ant pačios motininės plokštės. Galimybė išrinkti magistralės dažnį ir dauginamąjį koeficientą vidinio dažnio procesoriaus suteikia galimybę parodyti, kad procesorius yra daug greitesnis. Pirmiausia galima padidinti dauginamąjį išorinio dažnio procesoriaus (pvz.: nuo 2.5 iki 3), todėl pakyla greitis pačio procesoriaus, o magistralės greitis (atminties) ir kitų įrenginių nesikeičia. Bet šis būdas nors ir patikimas (sutrikimų galima laukti iš procesoriaus pusės), bet jis žymiai nepadidina visos sistemos spartos. Paskutiniu metu procesorių gamintoja firma Intel nusprendė blokuoti šią galimybę, fiksuodama procesoriaus dauginamąjį koeficientą.
Antras būdas – tai magistralės dažnio padidinimas nekeičiant koeficiento, arba ir to ir kito (pvz.: nuo 60 iki 66 Mhz). Reikalas tas, kad nuo magistralės taktinio dažnio priklauso tokių kompiuterio komponentų greitis, kaip antro lygio spartinančioji atmintis, operatyvioji atmintis, magistralė PCI ir ISA (visos plokštės). Šiandien praktiškai visos motininės plokštės palaiko 50, 55, 60, 66, 75 ir 83 Mhz dažnius. Bet eksperimentuojant su magistralės dažniu, reikia prisiminti, kad sutrikimų galimybė sistemos darbe didėja. Todėl “turbinant” savo sistemą šiuo būdų, reikia būti įsitikinus savo sistemos komponentų kokybe (ypatingai operatyvios atminties modulių).
Procesorių markiravimas
Daugelis kinų (o gal ir lietuvių) dirba nelegalioje procesorių permarkiravimo srityje. Jie “užturbina” ir išbando procesorius, vėliau sunaikiną procesoriaus viršutinį sluoksnį (dažų), ir užklijuoja ant jo žymiai didesnį taktinį dažnį. Tam kad permarkiruoti procesorių, tereikia sunaikinti (nugrandyti) ant korpuso esantį viršutinį dažų sluoksnį ir uždėti naujus užrašus ant procesoriaus. Nusipirkus tokį procesorių, žmogus savaimę “užturbiną” jį, ir jei kompiuteris dirba be jokių sutrikimų jis gali ir niekad nesužinoti, kad jo procesoriaus dažnis yra suklastotas.
Apsidrausti nuo šitokio pirkimo praktiškai neįmanoma. Beabejo galima procesorių pirkti dėžutėje ir pan. Įtarimą, kad procesoriaus dažnis suklastotas, gali sukelti nelygus paviršius, nesutampantis markiravimas su kitais procesoriais, markiravimas yra neryškus (paprastai legalioje rinkoje tai vadinama broku).
“Turbinimo” pavojus
Klausimas kurį užduoda daugelis pradedančiųjų “turbintojų” – ar nesudegs mano procesorius ar kiti sistemos komponentai. Vienareikšmiškai į ši klausimą atsakyti negalima. Po procesoriaus “turbinimo” galimybė procesoriui išeiti iš rikiuotės maža. Statistika teigia, kad tik 0.1% procesorių neatstatomai sugenda. Ypatingai pavojinga eksperimentuoti su procesoriais Cyrix/IBM, kurie sudega dažniausiai. Išskyrus tai, jei motininė plokštė aprūpinta neimpulsiniu, o linijiniu maitinimo šaltiniu, tada galimas motininės plokštės sudeginimas “turbinant” Cyrix ir AMD procesorius, dėl srovės padidėjimo. Padidėjus magistralės dažniui ir tuo pačiu PCI magistralės greičiui, galimas duomenų praradimas kietajame diske, bet kietasis diskas lieka sveikas. Dažnu atveju, čia aprašytas problemas galima išspręsti. Apie tai papasakosime žemiau.
Kaip “užturbinti” procesorių
- Iš pradžių būtina apsispręsti ko mes norime, t.y. ką mes norime pakeisti, ar magistralės dažnį ar dauginamąjį koeficientą. Turėkite omenyje, kad viena pakopa pakelti dažnį galima beveik visada, dauginamojo koeficiento padidinimas duos mažesnę spartą, negu tiek pat padidinus magistralės dažnį. Išskyrus tai firmos Intel procesoriai užkertant kelią greitinimui ir permarkiravimui turi galimybę nustatyti tik minimalų dauginamąjį koeficientą, todėl šiuo atveju galima manipuliacija tik dažnumu.
- Išstudijuokite, kaip nustatyti perjungikliai (džemperiai) jūsų motininėje plokštėje, jūsų įsirinktiems nustymams. Dauguma motininių plokščių gamintojų nenurodo magistralės dažniu didesniu kaip 66 Mhz. Motininių plokščių, kurių dokumentacijose nenurodyti perjungiklių nustatymai bandykite ieškoti internete. Ir dar dauginamasis 3.5 nustatomas kaip 1.5. Todėl, kad jeigu jūsų motininės plokštės dokumentacijoje nenurodytas dauginamasis koeficientas 3.5, galite drąsiai naudoti kaip 1.5.
- Išjunkite kompiuterį ir perkeiskite jungiklius taip kaip nurodyta 2 punkte.
- Įjunkite kompiuterį. Jeigu sistema neužsikrauna (juodas ekranas), tai reiškia, kad jūs “perturbinote” (per daug pagreitinote) procesorių ir kompiuteris tokioje konfigūracijoje nedirbs.
- Jeigu kompiuteris užsikrovė, būtinai reikia patikrinti ar jis stabiliai dirba. Tai galima patikrinti paleidus operacinę sistemą (Windows 95/NT/Linux) ir vykdant užduotis reikalaujančias aktyvaus darbo su atmintim (pvz.: didelio kiekio duomenų persiuntimas), nes perduodant duomenis daugiausiai kaista procesorius. Pavyzdžiui galima pasiūlyti vienu metu paleisti archyvatorių pkzip, žiūrėti M-peg failą, paleisti quake ir jį perjunginėti duomenų kopijavimo metu (ALT+TAB arba Ctrl+Esc). 15 minučių stabilaus darbo tokiam režime pilnai pakanka, tam kad daryti išvadas apie sistemos darbo stabilumą.
- Jeigu kompiuteris pasileidžia, bet nesikrauna (pakimba parodžius konfigūracijos lentelei), tai dėl kompiuterio stabilaus darbo dar galima “pakovoti”. Tokius sutrikimus gali sukelti kietasis diskas, atmintis, ISA plokštės. Kaip galima išspręsti šias problemas skaitykite žemiau.
- Kompiuterio OS nestabiliai dirbant dažniausiai kaltas būna nepakankamas procesoriaus aušinimas. Kartais, taip atsitinka dėl nepakankamo loginio signalo. Ši problema sprendžiama motininėse plokštėse turinčiose galimybę įtampos parinkimui, padidinus ją iki 0.1-0.2 V. Šiuo atveju reikalingas dar didesnis procesoriaus aušinimas.
Procesoriaus aušinimas
Viena iš svarbiausių užduočių, atsirandančių greitinant procesorių – tai procesoriaus aušinimas. Perkaitęs procesorius – tai procesoriaus “turbinimo” priežastis. 90 procentiniu atveju, atsitinka taip, kad po kai kurio laiko tarpo smarkiai apkrovus procesorių, sistema sutrinka (pakimba, persikrauna ir t.t), tai reiškia kad procesorius perkaitęs, todėl reikia pasirūpinti geru procesoriaus aušinimu. Galima naudoti papildoma aušintuvą (cooler), kuo geresnis bus procesoriaus aušinimas, tuo stabiliau veiks kompiuteris. Atidarius centrinio bloko viršų procesorius bus aušinamas 20% geriau, rekomenduojama procesorių aušintį 2 ar net daugiau aušintuvų. Svarbiausia teisingai pasirinkti aušintuvą, kuo jis didesnis ir yra arčiau procesoriaus tuo jis geriau jį aušina. Reikėtu priminti, kad Pentium II aušintuvo tvirtinimo problema sprendžiama lengviau, beveik visi modeliai yra su radijatoriais, todėl Pentium II procesorių savininkams reikėtų aušintuvą pritvritinti paprasčiausiai prie radijatoriaus.
Galimos problemos
Nestabilus darbas 75 ir 83 Mhz dažniuose pastebėtas:
- HDD Quantum Fireball, Fireball TM, Fireball ST (problema sprendžiama naudojant ne didesnį 10-15 centimentrų laidą).
- SVGA su ET6000 mikroschema – dėl perkaitimo.
- SoundBlasters – dažniausiai seni – problema sprendžiama padidinus IO Recovery.
Dar galimi šie sprendimo būdai:
- Nestabilus darbas. Ši problema gali būti sprendžiama padarius pakeitimus moduliuose (SIMM/DIMM) BIOS’e. PVZ: Padidinus laukimo ciklus (wait state).
- Nesdabilus disko posistemės darbas. Arba iš vis neužsikrauna OS, ar parodomas užrašas "Missing operation system", kuriant archyvus jie būna su klaidomis kopijuojant failus atsiranda klaidų, CD-ROM’o neatpažysta OS. Šiuo atveju pabandykite sutrumpinti IDE laidą, o jei tai nepadeda, pamėginkite priverstinai nustatyti BIOS’e PIO-mode jūsų HDD ir CD-ROM jungtis vienu lygiu žemiau.