Spartus elektroninės prekybos augimas privertė konkurencijos teisės priežiūrą atliekančias institucijas (įskaitant ir Lietuvos konkurencijos tarybą) atidžiau nagrinėti skaitmeninėse rinkose, įskaitant ir e. prekyboje, veikiančių ūkio subjektų veiksmus dėl konkurencijos teisės pažeidimų.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
2024 m. priežiūros institucijų dėmesys skaitmeninės prekybos sektoriui auga. Tai pažymima ir Konkurencijos tarybos paskelbtose Elektroninės prekybos gairėse.
Gairės e. komercijos atstovams suteikia daugiau aiškumo, kaip e. prekyboje nepažeisti konkurencijos teisės taisyklių.
Elektroninės prekybos srityje veikiantiems verslo atstovams (prekių ir paslaugų tiekėjams, e. prekyvietėms bei platintojams) svarbu nepamiršti, jog:
- rinkoje turi veikti savarankiškai;
- su konkurentais nesikeisti komerciškai jautria informacija;
- platintojai turi savarankiškai nustatyti prekių ir paslaugų, parduodamų internetu, kainas, nederinant jų nei su konkurentais, nei su prekių tiekėjais;
- tiekėjai negali trukdyti platintojams ar jų klientams veiksmingai naudotis internetu prekėms ar paslaugoms parduoti.
Parengėme atmintinę, kurioje rasite praktines rekomendacijas, į kokius aspektus verslas turėtų atkreipti dėmesį, peržiūrint taikomas verslo praktikas ir sutarčių sąlygas.
Svarbiausios elektroninės prekybos gairės ir patarimai tiekėjams, elektroninėms prekyvietėms ir platintojams
I – Kainodara
Svarbu, jog ūkio subjektai kainas nustatytų savarankiškai. Pavyzdžiui:
- platintojai negali derinti prekių, parduodamų internetu, kainų (ar panašių aspektų, kaip taikomų nuolaidų) nei su konkurentais, nei su tiekėjais;
- Tiekėjui ir platintojui draudžiama tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai tartis dėl platintojo taikomų minimalių arba fiksuotų perpardavimo kainų ar nuolaidų;
- e. prekyvietės negali tartis su jų paslaugomis besinaudojančiais platintojais dėl prekių kainų nustatymo.
II – Prekyba internetu
Tiekėjai negali trukdyti platintojams ar jų klientams veiksmingai naudotis internetu prekėms ar paslaugoms parduoti. Atkreipkite dėmesį, jog negalite platintojų reikalauti, kad:
- parduotų prekes tik fizinėje parduotuvėje arba fiziškai dalyvaujant specializuotam personalui;
- tam tikra pardavimų dalis, išreikšta procentais (ar proporcija), vyktų fizinėje parduotuvėje;
- platintojas gautų tiekėjo išankstinį sutikimą prieš sudarydamas individualius pardavimo internetu sandorius;
- interneto svetainėje arba e. parduotuvėje nenaudotų tiekėjo prekių ženklų ar jų pavadinimų;
- apriboti pardavimus internetu vartotojams iš kitų valstybių (apribojant prieigas ir pan.).
III – Internetinė reklama
Tiekėjai negali kelti reikalavimų, kuriais panaikinamos platintojų galimybės reklamuotis internete, tačiau gali būti nustatytos tam tikros sąlygos jų reklamos kanalams.
Pavyzdžiui: draudimas platintojui naudotis visomis interneto paieškos sistemomis ar kainų palyginimo paslaugomis (pavyzdžiui, nustatant sutartyje sąlygą, jog platintojai negali teikti informacijos apie platinamas prekes kainų palyginimo svetainėms ir pan.).
IV – E. prekyvietės veiklos reikalavimai
Elektroninės prekyvietės turėtų įvertinti, ar:
- pariteto sąlygos, kuriomis e. prekyvietės reikalavimas platintojui prekes ar paslaugas e. prekyvietėje siūlyti vartotojams ne mažiau palankiomis sąlygomis, nei jis siūlo kitiems ūkio subjektams arba kitais kanalais, neturi konkurenciją ribojančio pobūdžio;
- išimtinumo susitarimai, kuriais apribojamos konkuruojančių prekybos kanalų, įskaitant kitų e. prekyviečių, galimybės konkuruoti ir pasiūlyti vartotojams platintojo prekes ir paslaugas, neturi konkurenciją ribojančio pobūdžio.
Tiek pariteto, tiek ir išimtinumo susitarimai savaime nėra neteisėti. Tačiau tokie susitarimai gali turėti neigiamą poveikį sąžiningai konkurencijai, todėl būtina įvertinti jų poveikį konkurencijai kiekvienu atveju individualiai.
Eitvydė Milkevičiūtė, vyresnioji teisininkė, NOEWE LEGAL
