Kartais girdime sakant, kad humanitarams tikslieji mokslai yra „tamsus miškas“. Ar iš tikrųjų taip yra, o gal tai tiesiog eilinis stereotipas, įaugęs į mąstymą? Kaip veikia žmogaus smegenys, kas jose vyksta mokantis ir ką reikėtų daryti, kad mokymosi procesas keltų mažiau streso, atsako neuromokslininkė.
Asociatyvi „Pexels“ nuotr.
„Naujausi mokslininkų, taip pat ir mano pačios, tyrimai rodo, jog vaikų padalinimas į filologus ir matematikus yra stereotipinis ir net žalingas, nes riboja jų vystymąsi. Ankstyvame amžiuje suskirstę vaikus pagal momentinius testus ar asmeninius pasirinkimus, mes treniruojame vienus gabumus, visiškai apleisdami kitus. Todėl laikui bėgant atotrūkis tarp šių gebėjimų didėja, o susidomėjimas bei pasitikėjimas savo žiniomis mažėja. Be abejo, yra 5-10 proc. vaikų, kurie turi sunkumų su matematika, panašus procentas turi kalbos problemų. Tačiau tie procentai sėkmingų specialistų intervencijų dėka su amžiumi gali sumažėti“, – sako Kembridžo universiteto neuromokslininkė dr. Roma Šiugždaitė.
Kaip suaktyvinti „motyvacijos molekules“?
Pašnekovė pasakoja, kad mokydamiesi keičiame savo smegenis. Mokantis naujų dalykų, kuriasi naujos ir stiprėja senos jungtys – tai vadinama neuroplastiškumu. Vykstant efektyviam mokymuisi, įtraukiamos smegenų dalys, susijusios su atmintimi, įvairia sensorine informacija, kognityvinėmis funkcijomis ir panašiai.
„Anksčiau buvo manoma, kad smegenų pusrutuliai yra vienareikšmiškai atsakingi kiekvienas už savo sritį – kairysis už kalbą, o dešinysis už matematinius gabumus. Tačiau, pasitelkus medicininio smegenų vaizdavimo technikas ir vis didesnes tiriamųjų grupes, kaskart vis labiau įsitikiname, kad panašūs smegenų tinklai reikalingi ir kalbinėms, ir matematinėms užduotims atlikti. Nes matematika irgi yra kalba, kuriai išmokti taip pat reikia įsiminti ir gebėti pritaikyti daug taisyklių“, – aiškina neuromokslininkė.
Į klausimą, kodėl vieniems vaikams geriau sekasi tikslieji mokslai, o kitiems – humanitariniai ar socialiniai, dr. R. Šiugždaitė atsako, kad paslaptis paprasta – vaikams sekasi tie dalykai, kurie jiems patinka. Ir kuo labiau patinka, tuo geriau sekasi, tad atsiranda toks uždaras užburtas ratas.
„Už visa tai atsakingas dopaminas – smegenyse išsiskiriantis cheminis neurotransmiteris, dar kitaip vadinamas geros savijautos chemine medžiaga (angl. feel-good brain chemical) arba „motyvacijos molekule“. Dopaminas vaidina svarbų vaidmenį, kai jaučiame pasitenkinimą ir džiaugsmą, todėl jis yra gyvybiškai svarbus mūsų gebėjimui planuoti ir mąstyti. Be to, jis veikia ne tik mūsų gerąsias emocijas, motyvaciją, bet ir atmintį“, – vardija ji.
Dr. R. Šiugždaitė pateikia keletą patarimų, kaip paskatinti dopamino išsiskyrimą ir taip padidinti mokinių norą bei motyvaciją mokytis. Suaktyvinti dopaminą galima visų pirma gerai išsimiegojus, reguliariai sportuojant ar klausantis mėgstamos muzikos, o tuo kiekvienas žmogus gali pasirūpinti individualiai. Kitas labai paprastas būdas pamotyvuoti vaikus yra per žaidimą. Grupiniai žaidimai pamokos pradžioje ar žaidybinė pamoka, gera nuotaika, geri tarpusavio santykiai mažina stresą ir pagerina motyvaciją.
Parodyti įdomiajai mokymosi, ypač tiksliųjų mokslų, pusei Lietuvoje jau yra taikomi įvairūs įtraukiojo ugdymo principai, tokie kaip STEAM (angl. science, technology, engineering, art, maths). Specializuotuose centruose, įrengtuose ES lėšomis, vyksta projektinės veiklos, kurios leidžia moksleiviams geriau suprasti mokomuosius dalykus, suvokti jų integralumą, pamatyti, kur ir kaip išmokta teorija gali būti pritaikyta praktikoje, o visa tai lemia, kad išauga susidomėjimas mokymusi ir motyvacija tai daryti.
Pasyvų mokymąsi turi keisti aktyvus
Kartais laikomasi nuomonės, kad vaikams svarbu pradėti mokytis kuo anksčiau, nes pradėjus tai daryti vėliau – bus sudėtinga pasiekti gerų rezultatų. Pašnekovė sako, kad kažkokio slenksčio, po kurio smegenys nebegali įsisavinti naujos informacijos, nėra – nors jaunesniems žmonėms mokymasis yra paprastesnis ir lengvesnis, vis dėlto mokytis ir išmokti naujų dalykų galima bet kokio amžiaus žmonėms.
„Vyresniems žmonėms netgi rekomenduojama treniruoti smegenis mokantis kalbų, naujų veiklų, kad smegenys išliktų plastiškos. Pastebėta, kad mokymasis pasiekus vyresnį amžių naudingas ne tik smegenims, bet ir bendrai psichinei bei fizinei sveikatai, socialiniam bendravimui. Todėl atsirado mokymosi visą gyvenimą programos, skirtos suaugusiems žmonėms, ar trečiojo amžiaus universitetai, kurie suburia pagyvenusius žmones“, – tikina mokslininkė.
Dr. R. Šiugždaitė tvirtina, kad mokymosi sėkmė labai priklauso ir nuo taikomų mokymosi metodų, o skirtingi metodai gali duoti skirtingus rezultatus.
„Ypač labai didelis skirtumas stebimas tarp pasyvaus ir aktyvaus mokymo. Pasyvus mokymas yra klasikinis „mokytojas kalba – mokinys klauso“ metodas. Aktyvus mokymas įtraukia moksleivius į mokymo procesą ir gali būti įvairiausių formų – diskusijos, debatai, projektinės veiklos ir panašiai. Pastarasis metodas suteikia daugiau įvairovės ir sužadina smalsumą, motyvaciją, bendravimą“, – aiškina ji.
Telefonas – mokytis trukdantis dirgiklis
Mokymosi procesas gali būti suskirstytas į etapus, kurių kiekvienas yra svarbus galutiniam rezultatui, todėl nė vieno „prašokti“ ar ignoruoti negalima.
Pirmasis etapas yra susijęs su informacijos paieška – kur rasti mokymuisi reikalingos informacijos. Kitas etapas – šios informacijos apdorojimas arba mokymasis. Trečiasis etapas – supratimas ir pasitikslinimas, ko buvo išmokta mokantis. Ir galiausiai – kur šiuos išmoktus dalykus galima pritaikyti.
Mokslininkė sako, kad yra keletas paprastų visiems žinomų, tik ne visada praktiškai taikomų, būdų, kurie gali padėti moksleiviams mokymosi ir išmokimo procesą padaryti lengviau įveikiamą.
Pirmiausia reikia planuoti namų darbus ir padalinti juos taip, kad būtų pakankamai laiko juos visus atlikti. Antra, prisėdus daryti namų darbų šalia neturi būti jokių kitų dirgiklių, tokių kaip telefonas, nes atėjusi žinutė iš karto išblaško dėmesį. Trečia, būtina mokantis daryti pertraukėles. Ketvirta, nebijoti prašyti pagalbos, nes darbas grupėje ne tik padeda geriau išmokti, bet ir sukuria stipresnius santykius, draugystes.
„Labai svarbus dar vienas mokymosi aspektas, apie kurį gal net nelabai žinoma – baigus namų darbus mokiniai turėtų pergalvoti, ko išmoko ir kur tai būtų naudinga pritaikyti gyvenime. Neradus pritaikymo būdo, vertėtų apie tai pasisakyti kitos pamokos metu – tai galėtų tapti pagrindu įdomiai diskusijai“, – įsitikinusi dr. R. Šiugždaitė.
