Jeigu po dienos nuotolinio darbo jaučiatės pavargę, gali būti, kad susiduriate su dar viena epidemija, vadinama „zoom‘o nuovargiu“. Pasauliui masiškai perėjus prie vaizdo skambučių, buvo pastebėta, kad vis daugiau žmonių po jų jaučiasi išsekę, skundžiasi dažnesniais galvos skausmais, irzlumu, nuovargiu. Ši būsena kenkia darbuotojų emocinei sveikatai ir produktyvumui, todėl svarbu ją laiku identifikuoti ir spręsti.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
„Vaizdo skambučiai įvairiose platformose pačioje pandemijos pradžioje atrodė kaip išsigelbėjimas – mes galėjome dirbti ir bendrauti išlaikydami saugų atstumą. Tačiau labai greitai buvo pastebėtas šalutinis efektas, kurį patiria vis daugiau žmonių, todėl šiandien mokslininkai sutaria, kad „zoom nuovargis“ yra reali būsena, kurios ignoruoti negalima“, – pranešime spaudai sako Darius Dužinskas, įmonės „Baltic Amadeus“ Personalo vadovas, pabrėždamas, kad „zoom“ čia naudojamas kaip bendrinis žodis, tinkamas nusakyti visų vaizdo pokalbių programėlių sukeliamą efektą.
Stanfordo universitete (JAV) sukurta „Zoom‘o išsekimo ir nuovargio skalė“, kuri padeda matuoti, kaip smarkiai ši būsena yra pasireiškusi individualiems asmenims. Indikatoriai, į kuriuos kreipiama dėmesį, yra kaip dažnai respondentams pasireiškia didesnis nei įprasta nuovargis dienos pabaigoje, nuovargio priepuoliai tarp skambučių, irzlumas, ir po to ateinančios mintys, kad iš viso nenoriu su niekuo bendrauti – nei internetu, nei gyvai. Kuriant šią skalę, mokslininkai taip pat išskyrė keturias pagrindines priežastis, kodėl vaizdo skambučiai taip vargina žmones ir pateikė pasiūlymus, kaip taikant paprastus sprendimus sumažinti neigiamą efektą.
Vaizdo pokalbiai per visą ekraną – gąsdina ir vargina
Pasak mokslininkų, viena iš „zoom‘o nuovargio“ priežasčių yra tai, kad per ekraną matome veidus labai arti, arčiau, nei natūraliai mums tai yra įprasta. „Paprastai taip arti mes matome tik labai artimų žmonių veidus. Vaizdo pokalbių programėlių langeliuose esančių daug akių taip pat kelia stresą – net jei to nejaučiame ir diskomfortą. Juk net ir nekalbėdami esame stebimi – o viešo kalbėjimo baimė yra viena dažniausiai pasitaikančių“, – sako D. Dužinskas. Pasak jo, sumažinti šį efektą galima tiesiog sumažinus pačios vaizdo programėlės langą – tai netrukdys susitikimo girdėti, tačiau ir neatrodys, kad tiesiai prieš mus, arčiau, nei mums patogu, yra visas žmogaus veidas ir daug mus stebinčių akių.
Žmonės pavargsta nuolatos žiūrėti į save
Kitas nuovargio šaltinis – nuolatinis savęs stebėjimas. Pasak D. Dužinsko, žmonėms nėra normalu nuolatos save matyti veidrodyje, o vaizdo konferencijose būtent ir sukuriamas veidrodžio efektas: „Net ir nenorėdami to, mes stebime, kaip atrodome, kaip kalbame, ką darome gerai, o ką – nelabai. O juk daug dalykų apie save pakeisti negalime ir to nereikia. Toks savęs matymas vargina, nes esame nuolatos įsitempę, nuolatinėje parengtyje“. Sprendimas – paprastas. Galima pakeisti nustatymus, kad nematytumėte savęs ekrano kampe, tačiau kiti pokalbio dalyviai Jus ir toliau matys, jei tik kamera nebus užjungta.
Sėdėjimas prieš kamerą nėra natūralus
Per tikrus susitikimus žmonės juda gerokai daugiau nei dalyvaudami virtualiame pasitarime. Net ir prie susitikimo stalo yra galimybė keisti pozas, nueiti pasipildyti kavos, išeiti atsiliepti į telefoną skambutį. „Virtualiuose vaizdo pokalbiuose dažniausiai sėdime tiesiai, suradę tinkamiausia kameros kampą, susitvarkę foną, apšvietimą. Erdvės judėti tada yra nedaug“, – sako D. Dužinskas. Mokslininkų patarimas yra prisiminti, kad mes mąstome geriau, kai judame, ir leisti sau bent dalyje susitikimų dalyvauti vaikštant – net jei vaikštoma ir tame pačiame kambaryje. „Sustingusi, vaizdo pokalbio lange įrėminta pašnekovo galva yra varginanti pozicija, todėl, esant galimybei, sutarkite, kad pokalbyje dalyvausite būdami toliau nuo kameros, arba pasakykite, kad susitikimo metu vaikščiosite – tai pasakius iš anksto visi supras, jei ir pavėluosite kelias akimirkas atsakyti į klausimą. Svarbu, kad nuotoliniai susitikimai netaptų kalėjimu. Priešingai – pasinaudokite jų teikiama galimybe pajudėti“, – pataria D. Dužinskas.
Tinkamai komunikuoti per vaizdo skambučius yra sunkiau
Pasak D. Dužinsko, svarbu įsiklausyti į mokslininkų įžvalgas, kad norėdami perteikti savo mintis, emocijas, pritarimą arba perskaityti tai pašnekove turime įdėti daugiau pastangų: „Bendraudami gyvai turime tikrai platų priemonių diapazoną: gestus, balsą, mimiką. Tai dingsta arba tampa sunkiau pastebima bendraujant per atstumą. Tą patį gestą galima nuskaityti klaidingai, nes juk už kadro pašnekovo namuose gali vykti dalykai, kurių mes nematome, bet jie veiks pašnekovo gestus. Ar čia man linksėjai? Ar sutikai su teiginiu? O gal kaip tik kraipei galvą? Visą tai stebint mūsų smegenys kaista“. Spendimas – matant, kad vaizdo per daug ir jis klaidina, bent kelioms minutėms išsijungti kamerą ir dalyvauti tik klausantis. „Įmonė turi labai aiškiai iškomunikuoti, kad susitikimuose galima dalyvauti ir su išjungta kamera, skatinti ieškoti galimybių judėti. Kartais darbuotojai nežino, kad tokios galimybės yra, todėl personalo komandai čia svarbu parodyti iniciatyvą ir paaiškinti“, – primena D. Dužinskas.
Moterys „zoom nuovargį“ patiria dažniau
Stanforto atlikto tyrimo duomenys rodo, kad moterys „zoom’o nuovargį“ patiria dažniau nei vyrai – apklausus daugiau nei 10 000 respondentų paaiškėjo, kad moterys 14 proc. dažniau jaučiasi pavargusios po vaizdo skambučių. „Tai ypač įdomi statistika, kurios iki galo paaiškinti negalime. Žinome, kad statistiškai moterys per dieną turi daugiau vaizdo skambučių ir tarp jų suplanuoja mažesnius tarpus, kas prisideda prie didesnio nuovargio dienos pabaigoje. Kitas svarbus veiksnys – moterys teigė, kad jas ypač vargina savo atvaizdo stebėjimas“, – sako D. Dužinskas.
Svarbiausia – laiku atpažinti
Personalo ekspertas išskiria bruožus, padedančius atpažinti „zoom‘o nuovargį“: „Jeigu jautiesi pavargęs, arba dar pačioje savaitės pradžioje jau esi toks, arba dienai perėjus į antrą pusę justi nuovargis ar apatija – geriausia būtų savęs paklausti, ar tą dieną bendravai bent su kažkuo gyvai? Ar visi pokalbiai buvo tik virtualūs? Atsakymai į tai padės suprasti, ar tavo nuovargio būsena galėtų būti siejama su „zoom‘o nuovargiu“ – labai svarbu stebėti save. O kiti šią būseną gali atpažinti matant pervargimo, perdegimo, abejingumo simptomus kituose žmonėse ar bendradarbiuose.“
Personalo specialistų darbas tampa dar svarbesnis – jie gali tapti tais žmonėmis, kurie pastebi emocines problemas ir pasiūlo sprendimus. „Mes galim tik tikėtis, kad darbuotojai bus atviri, sąžiningi, nebijos priimti savo emocijų, tuo dalinsis, o svarbiausia – ieškos sprendimų ir išeities. Kad taip įvyktų, įmonėje turi būti labai stipri pasitikėjimo dvasia, todėl tikrai verta kurti tokią organizaciją, kuri būtų draugiška ir atvira kiekvienam savo žmogui.“
Dėmesys emocinei sveikatai
Personalo ekspertas pabrėžia, kad turėdamos informaciją apie „zoom‘o nuovargį“, įmonės gali skirti papildomą dėmesį šiai problemai ir šviesti darbuotojus, pristatant jiems visą informaciją ir galimybes. „Visų pirma, nuolatinis „zoom‘o nuovargis“ mums trukdo tiesiog normaliai gyventi, derinti gyvenimą ir darbą, mėgti kiekvieną dieną, džiaugtis pavasariu ar sakuromis. Mes jaučiamės apatiški, abejingi, nebenorime jokio kontakto, o bet koks vaizdo pokalbis asocijuojasi su nerimu, nerimastingumu, nenoru. Tokioje būsenoje, vargu, ar įmanoma tikėtis bent kažkokio produktyvumo, todėl įmonės, pastebėjusios kritusį darbuotojų produktyvumą, gali jiems padėti spręsdamos būtent „zoom‘o nuovargio“ problemą. Juk iš tiesų taip sprendžiamos emocinės problemos, su kuriomis susiduria darbuotojai“, – sako personalo vadovas.
Kuriant darbuotojui palankią emocinę įmonės kultūrą ypač svarbi yra vadovų lyderystė. Pasak D. Dužinsko, būtent vadovai savo elgesiu ir pavyzdžiu gali užtikrinti saugią aplinką atviram pokalbiui, grįžtamajam ryšiui, pozityviai kritikai, betarpiškumui tarp vadovo ir darbuotojo, pasitikėjimą, skaidrią komunikaciją: „Tai labai svarbu, nes jeigu to nebus – tai bus ženklas bet kuriam darbuotojui, kad būti atviram net nereikia, o toks atvirumas ne tik nepadės bet ir gali baigtis blogai, tarkime, nebyliu pasmerkimu, patyčiomis ar panašiais dalykais“.
