Kai „Facebook“ pradėjo vis dažniau naudotis žmonės, kuriems dar nėra 25-erių, viskas atrodė natūralu, paprasta ir aišku. Kuo toliau, tuo virtuali bendravimo priemonė daro vis didesnę įtaką mūsų gyvenimuose, todėl vis daugiau kyla svarbių socialinių klausimų. Šiandien pabandysime atsakyti, kodėl reikėtų ir kodėl nereikėtų kviesti savo vaikų „Facebook“ tinkle tapti jūsų „draugais“.
Kartai, užaugusiai su socialiniais tinklalapiais, sąvoka „draugas“ gali varijuoti nuo artimiausių ryšių iki vieną kartą matyto žmogaus konferencijoje.
Ir šioje terpėje profilyje priskirti draugai tiesiog susisiekimo tikslams įgauna lygiavertį statusą kaip ir kad jūsų sesuo.
Virtualioje erdvėje dažnai atsiranda nauji „šeimos nariai“. Socialiniuose tinklalapiuose jūsų draugas gali tapti dvidešimtmečiu „sūnumi“, keliaujančiu po Tailandą.
Žmonių ryšiai socialiniuose tinklalapiuose sumišę, todėl kai kuriems žmonėms gali būti sunku susigaudyti internete, pavyzdžiui, kas kieno tėvai. Taigi jei jau esate užsiregistravę „Facebook“ socialiniame tinkle, ar jūsų vaikas profilyje turi būti draugu?
„Šiek tiek linksma svarstyti – yra ar nėra mano pačios vaikas mano draugas“, – sako Susana Maushart, knygos „Mūsų atsijungimo žiema“ (The Winter of Our Disconnect“) autorė.
Knygoje pasakojama istorija apie Susanos šeimos susitarimą nesinaudoti naujosiomis technologijomis pusę metų. Prieš tai jos vaikai marias laiko leido „Facebook“ tinkle, vietoje to, kad bendrautų vienas su kitu gyvai. Moteris pabandė ištraukti savo tris vaikus iš interneto tiesiog priskirdama juos savo profilyje kaip draugus.
Du vaikai atmetė jos pasiūlymą. Viena dukra sutiko su prašymu, bet tik po to, kai apribojo mamos priėjimą prie tam tikros informacijos, fotografijų, uždraudė teikti komentarus.
Vaikų poelgis privertė Susaną sunerimti, todėl ji pasiryžo šešių mėnesių eksperimentui, atsisakant naujųjų technologijų naudojimosi namuose. Pusė metų be technologijų radikaliai pakeitė šeimos santykius, todėl Susana nuo to laiko turi griežtą nusistatymą dėl interneto vaidmens šeimos gyvenime.
Dėl dalyvavimo ar suvokimo apie vaikų bendravimą internete trūkumo, tėvai pradeda jaustis bejėgiais, nesvarbiais, atmestais.
Bet ar tikrai tėvai turi būti savo palikuonių draugais socialiniuose tinklalapiuose tam, kad juos galėtų prižiūrėti?
„Jeigu naudojimasis socialiniu tinklu „Facebook“ yra grįstas vieninteliu tikslu – prižiūrėti, manau, tai blogai, – sako Susana Maushart. – Tai tiesioginis kišimasis į jūsų vaiko privatumą ir tokiu atveju jie turėtų nesutikti su kvietimu draugauti.“
Lindsė Steward (15 m.) visiškai supranta, kodėl vaikai visiškai nenori, kad tėvai socialiuose tinklalapiuose taptų jos draugais. O šios panelės tėvai tokią jos poziciją supranta ir argumentams pritaria.
„Mama pasakė, kad ji prisiregistruos „Facebook“ tinkle. Tačiau mums pasikalbėjus, ji patikino, kad manęs nekvies prisijungti prie jos draugų. Aš ir mano brolis lengviau atsipūtėme“, – sako Lindsė.
Privati visuomenė
Lindsės profilio nustatymai yra gan privatūs, tačiau mergina kažko išskirtinai gėdingo ar paslaptingo puslapyje nelaiko. Tačiau šią vietą norėtų išlaikyti privačia, todėl mamai prisijungimo suteikti nenorėtų.
„Tai visuomenė – paaiškina ji. – Tėvai juk neina į mokyklos grupelių susitikimus – o kodėl „Facebook“ turėtų būti išskirtinis?“
Lindsė Steward nesupranta Susanos Mauhart reikalavimo savo vaikams. „Juk į Facebook‘ą prisiregistravau tam, kad galėčiau susirašinėti su savo draugais. Mano mama yra mano mama. Aš myliu ją, tačiau nėra būtina, kad ją vadinčiau savo drauge.“
Lindsės mama yra Sandė Steward (50 m.), dviejų vaikų mama, gyvenanti Londone. Ponia Steward turi tvirtą nuomonę, kokį vaidmenį turi atlikti tėvai socialiniuose tinkluose – nesiartinti prie savo vaikų.
„Aš nė nesvajojau pakviesti savo profilyje jos draugauti, jokiu būdu!“ – išrėžia ponia Steward ir primena, kad reikalavimas iį jų suteikti prieigą prie jų profilių pažeidžia privatumą.
„Facebook“, kai juo naudojasi jos vaikai, yra jų atskiras pasaulis. Ką jie komentuoja, kokį tekstą užsirašo profilyje, kokias nuotraukas įsideda – jų apsisprendimas.
„Nė vienas tėvas anksčiau neturėjo teisės varžyti vaikų minčių, judesių. Neturi ir dabar“, – patikina ponia Steward. – Vien tik dėl to, kad atsirado nauja terpė vaikų mintims reikštis, nereiškia, kad turime ją varžyti.“
Lindsė sako, kad kiekvieno žmogaus asmeninis privatumas turi būti užtikrintas ir Facebook‘o tekstams, nuotraukoms.
„Jei tėvai sugalvotų skaityti dienoraštį, manau, kiekvienas nejuokais supyktų. Analogiška situacija galioja su „Facebook“, – įsitikinusi Lindsė.
Tuo tarpu Timas Harnesas (54 m.), ir jo dukra Josie (18 m.), yra draugai socialiniame tinklalapyje ir dėl to jie yra nepaprastai laimingi. Josie išvyko iš namų studijuoti Plymoutho universitete, tačiau šeimos santykiai gali toliau plėtotis virtualioje erdvėje.
„Ji į Facebook‘ą įkelia nuotraukų. Įdomu matyti pokyčius jos gyvenime. Linskma matyti, kaip jai sekasi, ką ji šiuo metu veikia“, – sako Timas Harnesas.
Josie sako, kad tėčio domėjimasis kartkartėmis jos gyvenimu nuramina, leidžia palaikyti ryšį, suteikia naujų temų bendravimui. Josie į savo profilio draugus priima visus šeimos narius ir tai, ką jie pamato, jos nejaudina.
„Blogiausias dalykas, kurį galima pamatyti, tai mane nufotografuotą kiek išgėrusią, – sako Josie. – Ar tai privatumo pažeidimas? Ne visai. Šiais laikais beveik kiekvienas yra „Facebook“ tinkle. Jeigu nenori leisti pamatyti savo profilio, vadinasi, turi ką slėpti.“
Paieška archyve
