Dažnas klausimas, pasitaikantis beveik visada, kai ruošiamės pirkti žibintuvėlį, ypač kai jam skirti esame pasiruošę kiek daugiau nei penkis litus. Parduotuvėse iškabinti šimtai, jei ne tūkstančiai, skirtingų žibintuvėlių, o kainos svyruoja nuo kelių iki kelių šimtų ar tūkstančio litų. Atrodytų rinktis beprasmiška – vis tiek visų neapžiūrėsime, nepalyginsime, praleisime kokią nors akciją ir t. t. Tad perkame dažnai pirmą pasitaikiusį, kartais paklausome pardavėjo pagyrų ar draugo patarimo, kuris jau tokį turi ir, kaip žinia, juo yra labai patenkintas.
Ieškojau internete ir spaudoje ko nors panašaus į rimtą apžvalgą ar bent jau gidą į ką reiktų atkreipti dėmesį prieš perkant žibintuvėlį su viltimi, kad išsisuksiu nuo šio darbo ir užteks „suklijuoti“ keletą apžvalgų į vieną straipsnelį... deja viskas ką radau gimtąja lietuvių kalba (juk ne visi mokėmės po kelias užsienio kalbas) buvo keletas temų įvairiuose forumuose ir atsiliepimai apie kokį nors konkretų modelį ar „visažinių“ patarimai ką pirkti ar nepirkti. Tad teko visgi prisiruošti imtis darbų ir padaryti pradžią pirmajai lietuviškai apžvalgai šia tema. Juolab, kad iš patirties žinau, jog tema yra tikrai aktuali ir tikiuosi, kad ši informacija padės bent kiek prasklaidyti rūką virš žibintuvėlių jūros.
Į šį straipsniuką sudėjome visą savo daugiametę patirtį. Nesu profesionalas (nelabai ir įsivaizduoju kaip turėtų atrodyti profesionalas šioje srityje), bet per keletą metų visgi pavyko galvoje susisteminti esminius akcentus bei išgirsti aibę klausimų, kylančių prieš išsirenkant žibintuvėlį, kad galėčiau viską perteikti ant popieriaus.
Ką gi, pradedam.
Kaip išsirinkti žibintuvėlį? Teisingiausias atsakymas yra klausimo formos – „o kam ruošiesi jį naudoti?“. Neskubėkim. Tai yra pagrindinis aspektas, kuriuo remiantis Jūs darysite galutinį sprendimą. Atsakymai „kad pasišviesti“, „maža kada prireiks“, „kad turėt“, „nes va draugas tai neseniai nusipirko“ ir visi kiti panašūs išvedžiojimai netinka. Pasišviesti galima ir degtukais ir su prie malūnsparnio montuojamu prožektorium. Pamirškim apie universalius daiktus. Grįžus namo pasišviesti tamsioje laiptinėje medžioklinio prožektoriaus tikrai neprireiks, o ir nešiotis tokį daiktą visur su savimi komforto neprideda. Bandėte kada tamsoje skaityti žemėlapį ar kokią rašliavą su tūkstančio liumenų galios žibintuvėliu? Nebandykit.
Viena dažnesnių klaidų – „geras daiktas turi būti brangus“... ir išleidžiam krūvą pinigų. Mintis, šiaip, visiška teisinga, nesiginčysiu. Komponentų kokybė, funkcionalumas, galia... o be paties gaminio dar pasižiūrėkime kas būna įskaičiuota į kainą – garantinis aptarnavimas, gaminio komplektacija, galimybė įsigyti papildomas, atsargines dalis ir panašūs aspektai tikrai nėra pervertinami. Galiausiai – prekinis ženklas. „Made in China“ firmos žibintuvėlis pasitikėjimo nekelia (ir ne be reikalo). O pirkdami daiktą juk norime būti užtikrinti dėl jo kokybės – čia ir pasitarnauja prekinio ženklo žinomumas ir reputacija – kur kas lengviau išsirinkti. Klaida minėtame teiginyje yra viename žodyje – „geras“. Pakeiskime jį „tinkamas“ ir turėsime teisingesnę kryptį. Tikrai neverta leisti du-penkis šimtus litų galvos žibintuvėliui, kurį naudosite lipdami į rūsį atsinešti bulvių. Šiam reikalui kokybiškas daiktas kainuos daugiausiai trisdešimt lietuviškų pinigų. Mintis, tikiuosi, aiški, nesiplėsiu.
Kas tada svarbu? Ogi vos du pagrindiniai dalykai.
- Svarbu atkreipti dėmesį į sąlygas, kuriomis prietaisas bus naudojamas. Visų pirma – tai lauko ar vidaus sąlygos, galbūt darbui sprogiose ar pavojingose aplinkose (tada reikalingas ATEX sertifikatas), nardymui, galbūt reikalingas atsparumas aukštai temperatūrai (gaisrų gesinimui), o gal reikalingas itin tvirtas korpusas taktiniams ar koviniams veiksmams (kad reikalui esant būtų galima kam užvožti...). Visa tai sąlygoja būsimo Jūsų žibintuvėlio korpuso charakteristikas. Jas detaliai aptarsime vėliau.
- Antras aspektas – reikalingas funkcionalumas. Nepersistenkim. Apgalvokim tik tai, ko tikrai reikia. Švietimo rėžimai, fokusavimas, kelios spalvos (raudona, žalia, mėlyna ir visos likusios...), papildomos funkcijos (įmontuota dinama, baterijos įkrovos indikatorius, radijas, liniuotė, gulsčiukas, žadintuvas, grėblys, palydovinis telefonas ar dar velniažin kas...), galiausiai didelis galingumas – visa tai mielos funkcijos, tik ar jų tikrai reikia? O jos visos kainuoja, nebūkim naivūs. „Penki viename“ reiškia arba kainą kaip už penkis, arba kokybę kaip už vieną, ne kitaip. Visas funkcijas apžvelgsim tiek detaliai, kiek pavyks, tik irgi – vėliau.
Akumuliatorius ar elementai?
Prieš pradedant „mėsinėti“ žibintuvėlį po kaulelį, reiktų atsakyti į vieną labai dažną klausimą, netiesiogiai susijusį su pačiu prietaisu. „Kas geriau – žibintuvėlis „varomas“ baterijomis ar akumuliatoriumi?“. Čia į klausimą atsakys tai, kaip dažnai ruošiatės jį naudoti. Jei kasdieniams reikalams – tiktai akumuliatorius; jei kartą ar kelis į metus – tiktai vienkartiniai elementai. Dėl akivaizdžių ekonominių priežasčių. Visgi neturėkime iliuzijos, kad akumuliatorius – amžinas daiktas. Jis turi ribotą įkrovimo ciklų skaičių, o nenaudojamas turi bjaurią savybę savaime išsikrauti, tad jei ilgiau nenaudojus ir įjungus žibintuvėlį vaizdas neprašviesėja, žibintuvėlio į siena nemeskite – jūs ką tik buvote perspėti ir esate patys dėl to kalti. Va taip.
Šiuo metu naudojami du populiariausi akumuliatorių tipai – švino-rūgštiniai ir ličio jonų. Be jų kartais dar naudojami ličio polimerų, nikelio metalo-hidrido, jau atgyvenę nikelio kadmio bei keletas kitų technologijų, tačiau pernelyg plačiai nenagrinėsime ir apsistosime ties pirmaisiais dviem tipais bei juos palyginsime.
Švino-rūgštinių akumuliatorių savybės labai panašios į automobiliuose naudojamų akumuliatorių, nors pati konstrukcija ir cheminė sudėtis šiek tiek skiriasi. Pagrindiniai trūkumai – didelis svoris, palyginti greita saviiškrova (nenaudojant reiktų kas 3–6 mėnesius papildomai įkrauti, taip pat įkrauti iškart po naudojimo nes ilgiau palaikius išsikrovusį akumuliatorių prarandama vidinė talpa ir ilgainiui jį gali tekti keisti nauju), dideli matmenys, mažesnis įkrovimo ciklų skaičius, ilgesnis įkrovimo procesas (saugus įkrovimo laikas – 16–18 valandų). Privalumai – gerokai pigesni (lyginant kainą ir gaunamą talpą), geba išskirti didesnį energijos kiekį (aktualu prožektoriams su „Xenon“ ar HID lemputėmis). Kiek teko susidurti, tokio tipo akumuliatoriai, komplektuojami į prožektorius, būna be apsaugų nuo perkrovos, taigi šeimos ir visuomenės gerovei reiktų pasirūpinti automatiniais įkrovikliais, nebent ruošiatės kiekvieną kartą stebėti įkrovimo laiką.
Prožektoriai dažniausiai jau būna pritaikyti šiems akumuliatoriams ir variacijoms erdvės palikta nedaug. Tai dažniausiai didesni prožektoriai su rankena ar stacionarios apšvietimo sistemos – puikus variantas dažnam naudojimui darbe – naktį dirba, dieną kraunasi (saugant objektus, teritorijos stebėjimui ir pan.).
Ličio jonų technologija. Privalumai – didelis įkrovimo ciklų skaičius, lėta saviiškrova, mažas dydis bei svoris, įkrovimo laikas – 3–5 valandos (yra panaši ličio akumuliatorių technologija, leidžianti įkrauti per 10 minučių, tačiau dėl to ciklų skaičius žymiai krenta, o kaina – kyla). Trūkumai – mažas atiduodamas energijos kiekis (retai kada aktualu LED žibintuvėliams) bei palyginti didelė kaina. Būna tiek įmontuoti į korpuso vidų, tiek išimami – įkrovimui. Griežtai nerekomenduoju (būtų mano valia – uždrausčiau ir bausčiau) naudoti išimamus pramoninius akumuliatorius be apsaugų nuo perkrovos (kad pavyzdžiui ir tokius, kokie dedami į nešiojamuosius kompiuterius, sujungus juos po 6 ar 9). Šie akumuliatoriai naudojami prietaisuose, kurie turi įmontuotas apsaugas įkrovos procesui (temperatūros, įtampos pokyčių stebėjimai, ...). Žibintuvėlis nėra vienas iš jų. Netaupykim kur nereikia. Jei įdomu kas gali nutikti (o nutinka, patikėkit, neretai), paieškokit interneto platybėse vaizdo įrašų su sprogstančiais ličio akumuliatoriais. Batų iki kito pavasario ieškosit... Ličio jonų akumuliatoriams prožektoriai taip pat dažniausiai būna pritaikyti jau gamykliškai, tačiau išimamus neretai galima keisti vienkartiniais ličio elementais. Labai praktiškas sprendimas kai žibintuvėlio prireikia itin retai. Jų galiojimo laikas neretai siekia dešimt metų, o saviiškrova labai nežymi.
Apie vienkartinius elementus. Dažniausiai žibintuvėliuose naudojami dydžiai – AAA, AA, C ir D. Du pagrindiniai elementų tipai – cinko-anglies („zinc-carbon“, „heavy duty“, „ultra power“, „super heavy duty“ ir pan. – reiškia tą patį) bei šarminiai („alkaline“, „longlife“ ir t. t., kiek geresni – „ultra alkaline“). Trečias tipas, neseniai atėjęs ir į Lietuvą, yra ličio elementai (kiek teko susidurti būna AA ir AAA dydžių).
Optimaliausias variantas – paprasti šarminiai elementai. Būna brangesni, pritaikyti fotoaparatams, įvairiems siųstuvams, alkotesteriams ir kitiems daug energijos reikalaujantiems prietaisams, tačiau žibintuvėliui pakanka ir paprastesnių. Prekinis ženklas – skonio reikalas, charakteristikos skiriasi retai, tik pirkdami pasižiūrėkite į galiojimo laiką (galioti turėtų kokius 4–6 metus). Cinko anglies elementai tinkami tik sieniniams laikrodžiams ir į draugui dovanojamą prietaisą įdėti.
Nemėtykim pinigų. Be to, pastarieji pabaigę darbą mėgsta išsilieti. Informacija apie panaudotų elementų kenksmingumą tikrai nėra perdėta – išmetinėkim juos į specialius konteinerius. Ličio elementai gan brangūs, užtat turi didelę talpą ir ilgą galiojimo laiką (dešimt ir daugiau metų), tad jei žibintuvėlį ruošiatės padėti keliems metams į lentyną ekstremaliam atvejui, šie tam tinkamiausi.
„O jei nusipirksiu žibintuvėlį, pritaikytą vienkartiniams elementams, ir į jį įdėsiu atitinkamus įkraunamus elementus?“. Klausimas geras, variantas – nelabai. Įkraunamų Ni-MH elementų įtampa yra 1,2 V (kitokių dar nemačiau), o vienkartinių elementų – 1,5 V (reali – iki 1,6 V). Dažniausiai į LED žibintuvėlį dedami trys nuosekliai sujungiami elementai (nes LED lemputė dažniausiai pritaikyta 3,7 V ir didesnei įtampai), tad iškart „netenkama“ 0,9 V. Pradžioje veiks panašiai, bet iškart pradėjus kristi įtampai labai pastebimai mažės žibintuvėlio galingumas. Įtampai nukritus per 1 V, šviesos srautas mažėja maždaug 10 kartų.
Brangesni žibintuvėliai kartais turi integruotus modulius, pakeliančius ar sumažinančius energijos šaltinio įtampą iki reikiamos, tačiau keliant elementų įtampą atitinkamai didėja ir srovė, dėl ko toks akumuliatorius tarnauja gerokai trumpiau, nei nurodyta. Toks modulis nėra pigus ir jei dedamas, tai tik į brangesnius žibintuvėlius. Variantas su šiais akumuliatoriais tiktų nebent labai taupiems, bet kai nusiperkame žibintuvėlį, juk norime, kad jis veiktų kaip gali veikti, ar ne?
Pastarasis atsakymas, tarp kita ko, galioja ir kitiems prietaisams, kurių naudojimo instrukcijoje nėra nurodyta, kad prietaisas yra pritaikytas įkraunamiems elementams. Būna ir atvirkštinių situacijų – kai prietaisas netinkamas vienkartiniams elementams, o tik akumuliatoriams (laidinių telefonų nešiojami rageliai, kai kurios bevielės klaviatūros ar pelės ir pan.). Gali tekti nešti prietaisą į servisą ar ieškotis naujo, nes už tokius papokštavimus garantinis servisas dažniausiai neatsako. Būtų galima temą praplėsti, bet čia tam nei laikas, nei vieta. Kol kas tiek apie energijos šaltinius, judėkime link paties žibintuvėlio.
Žibintuvėlio korpusas
Kopruso medžiaga
Dvi dažniausiai naudojamos medžiagos – plastikas ir aliuminis. Dar naudojamas vadinamasis aviacinis aliuminis – lengvesnis bei tvirtesnis (cheminių ir fizinių savybių nagrinėjimu nevarginsiu). Be jų kartais naudojama guma (dažniausiai padengiant esamą aliuminį ar plastikinį korpusą, nors esti ir vientisos gumos žibintuvėlių), geležis, varis, žalvaris ir aibė kitų medžiagų ir jų junginių su titanu, kadmiu, nikeliu... Bet vėlgi apsistosime ties pagrindinėmis, nes kitos medžiagos naudojamos tik labai specifinės paskirties žibintuvėliams.
„Kas geriau – plastikas ar aliuminis?“. Sunku atsakyti. Aliuminis sunkesnis, tiesa, labai nežymiai, nes dėl jo geresnių fizinių savybių gaminamos plonesnės korpuso detalės. Tvirtumas – irgi slidus reikalas. Plastikas, priklausomai nuo tipo, gali būti tvirtesnis ir atsparesnis smūgiams už aliuminį. Ilgaamžiškumas priklauso irgi nuo medžiagos rūšies ir kokybės. Pigūs plastikiniai korpusai neatsparūs šalčiui, greičiau lūžta, skyla. Anoduotas aviacinis aliuminis, jei žibintuvėlis pigus, dažnai apsitrina, pradeda oksiduotis ir praranda išvaizdą. Kaip išsiaiškinti anodavimo klasę (skirstoma pagal sluoksnio storį) – rimtas uždavinys, gamintojai dažniausiai tokios detalios charakteristikos nepateikia.
Šioje vietoje, ko gero, reiktų pasitikėti gamintoju, atsiliepimais ir žiūrėti į kainą. Korpuso medžiagą gamintojas (ypač rimtesnis, žinomas) parenka taip, kad būtų tinkamiausia žibintuvėlio funkcijai atlikti. Korpuso kokybė – kainos reikalas. Dviejų panašių charakteristikų žibintuvėlių, kurių kaina skiriasi du ar kelis kartus, pagrindinis skirtumas dažniau būna ne prekinis ženklas, o būtent korpuso ar kitų elementų kokybė. Pirkdami brangesnį dėl kokybės, prašausite retai. Tik vėlgi, įvertinkim kiek mums tos kokybės reikia. Kartais dešimt litų yra daugiau nei gana. Kartais ne.
Stikliukas
Kitas aspektas, į kurį dėmesys atkreipiamas gan retai – stikliukas (lęšis). Stikliukas skirtas apsaugoti lemputę nuo dulkių, smūgių, vandens ir kitų išorinių poveikių. Ieškant pigaus varianto – gan neaktualu, tačiau renkantis žibintuvėlį keliems metams ir dažnam naudojimui visgi reiktų apsižiūrėti. Stikliukams naudojamas skaidrus plastikas (pigiausias variantas), kartais sustiprintas polikarbonatas.
Pastarasis labiau atsparus smūgiams. Plastiko, koks jis bebūtų, trūkumas – mažas šviesos pralaidumas bei spindulio iškraipymas, dėl ko gaunamas daugiau ar mažiau išfokusuotas spindulys. Geri plastikiniai stikliukai geriausiu atveju praleidžia 95–97 % viso šviesos srauto, pigesni – iki 90 % ir su laiku gali pradėti blukti, susiraižyti ir šviesos srautas bei spindulio tolygumas pastebimai mažės. Brangesnis variantas – stiklas ar grūdintas stiklas (dėl atsparumo smūgiams).
Šviesos praleidžia beveik 100 %, iškraipymas mažesnis, blukti su laiku irgi neturėtų, raižytis taipogi. Kaip patikrinti – barkštelkit nagu ir išgirsit. Arba paklauskite konsultanto. Prekių aprašymuose internete tokia informacija pateikiama retai. Kartais stikliukas dar būna padengtas antirefleksine danga – skirtumas nedidelis, bet matomas.
Vietoj stikliuko dar naudojami lęšiai. Jie skirti paskirstyti spindulį į tolygias apšvietimo zonas, arba, dažniausiai, LED žibintuvėlių fokusavimui. Skirtumai tarp stiklo ir plastiko – analogiški. Tiesa, stiklinis lęšis – gan retas atvejis.
Jungiklis
Jungiklių įvairovė – begalinė – nuo slankiojančio jungiklio korpuso šone iki gelinių jungiklių su prailginimo laidu (medžiotojų pamėgtas variantas) ar judesio jutiklių. Rinktis reiktų tik pagal naudojimo paskirtį. Pavyzdžiui, taktiniai jungikliai (žibintuvėlio gale) labiau tinkami kai šviečiama trumpais intervalais (nepatogi rankos padėtis – nykštys visad turi būti ant jungiklio), tuo tarpu korpuso šone įmontuoti jungikliai nepatogūs dažnam junginėjimui, užtat nereikalauja ant jo nuolat laikyti piršto. Judesio daviklis patogus kai dirbama purvinomis rankomis (pvz. žvejyboje ar taisant automobilį). Turistinės (kempingo) lempos kartais būna komplektuojamos su nuotolinio valdymo pulteliais – pravartus daiktas stovyklaujant – apšviečiant palapinę ar pakabinus žibintą medyje virš poilsiavietės. Žinant kokiai paskirčiai bus naudojamas žibintuvėlis išsirinkti sunku nebus. Kokybė, vėlgi, kainoje. Išimtys – retos, o jei pasitaiko bėdų visada padės garantinis aptarnavimas.
Korpuso formos ir jų pritaikymas
Apie korpuso formas ir naudojimo paskirtį. Kelios pagrindinės – standartinis (pailgas), nešiojimui ant galvos, su rankena, segamas (prie kišenės, diržo, kuprinės... – dažniausiai signalizacinis), stacionarus, montuojamas (prie dviračio, šalmo...).
Standartinių žibintuvėlių įvairovė, ko gero, didžiausia. Be anksčiau minėtų aspektų dėmesį kreipti reiktų į dydį bei svorį. Mitas apie tai, kad didesnis žibintuvėlis šviečia geriau buvo sugriautas kai rinkoje atsirado LED moduliai. Dydis pranašumą dabar turi tik švietimo trukmės atžvilgiu – telpa daugiau elementų ar akumuliatorių, žinoma, lyginant panašaus galingumo žibintuvėlius. Apie galią ir švietimo trukmę plačiau pakalbėsime pabaigoje – pasilikime desertui. Svoris aktualus kai žibintuvėlį tenka nešiotis nuolat su savimi ar keliaujate į ilgesnį žygį. Savaitės ar ilgesnėje išvykoje į gamtą ar kalnus papildomi du šimtai gramų reiškia nemažai. Keliaujantys žino apie ką kalbu.
Galvos žibintuvėliai pastaruoju metu gan išpopuliarėjo. Ir ne be reikalo – „atsiranda“ laisva ranka. Jei esate labai užsispyręs ir naudojatės tik standartiniais (net kai „krapštant“ variklį žibintuvėlį tenka laikyti dantyse), užjaučiu, bet perkalbėti Jus ne šio straipsnio tikslas. Tuo tarpu žvejai, turistai, montuotojai, elektrikai, automechanikai ir aibė kitų veikėjų juos pamėgo. Labai puikiai tinka kai reikia šviesos rankų lygyje ar po kojomis. Tolimam apšvietimui ne itin tinkami – sukioti galvą ir nuolat reguliuoti švietimo kampą tikrai nėra patogu. Nebent šviečiate į daugmaž tą pačią vietą ar objektą tolumoje, kai nereikia daug kraipyti galvos.
Tiesa, šiam reikalui reiktų pasirinkti galingesnį žibintuvėlį. Kita vertus, yra sričių kur nepatogumo neišvengsi – kad ir naktinės orientacinės varžybos, kai rankų reikia kompasui ir žemėlapiui, o bėgant matyti norisi kiek toliau nei savo batraiščius. Žibintuvėliai su rankena dažniausiai naudojami teritorijos stebėjimui, apžiūrai, paieškos darbams. Jie turi didelį reflektorių, kas leidžia gan tiksliai sufokusuoti spindulį į tolį (galioja ir standartiniams žibintuvėliams su didele „galva“). Pastarieji yra sunkesni, tačiau žymiai galingesni ir naudojami beveik tiktai atvirose vietovėse.
Neretai korpuse yra įmontuota reguliuojama kojelė prožektoriaus pastatymui ant paviršiaus ir spindulio nukreipimui į objektą. Tikrai pravarti funkcija, rekomenduočiau rinktis tokį prožektorių su kojele – kainos prideda nedaug.
Dar paminėti reiktų dviračio žibintuvėlius. Sena taisyklė – universalių daiktų nėra. Na, yra, bet kokybės ir patogumo nelaukite. Neretai žibintuvėlių gamintojai siūlo užsisakyti priedą – dviračio laikiklį. Kas tame blogo? Ogi tai, kad specialūs dviračio žibintuvėliai turi pritaikytas apšvietimo zonas – tai yra „taškas“ tolimam apšvietimui ir viena ar dvi plačios periferinės zonos. Kam? Tam, kad naktį važiuodami matytumėte ne tik kur link riedate, o ir po ratais. Aktualu dardant duobėtais Lietuvos keliais, ar ne? Periferinis spindulys būna labai platus, iki 150 laipsnių kampo, o standartiniuose žibintuvėliuose toks platus spindulys – retas reiškinys, net ir fokusuojamuose su didžiuliu lęšiu. Praktiškai visi dviračio žibintuvėliai yra nuimami nuo laikiklio, tad prireikus turėsite ir paprastą nešiojamą žibintuvėlį.
Žibintuvėlių atsparumo rūšys
Vandeniui, dulkėms
Judam link įdomesnių dalykų – pakalbėkim apie žibintuvėlių atsparumą. Dažniausias reikalavimas – atsparumas vandeniui. O atsparumas atsparumui nelygu (nesitikėjot, ar ne?). Dažniausias rodiklis, kad žibintuvėlis yra kažkam atsparus – užrašas „waterproof“, „splashproof“, „water resistant“ ir panašūs. Patikimų žinių jis nesuteikia, bet bent jau tai, kad jungtys yra apsaugotos papildomais guminiais žiedais, dažniausiai reiškia. Nerti su tokiu prietaisu į ežero dugną nesiūlau, bet vienas kitas lietaus lašelis didelės žalos nepadarys.
Kur kas patikimesnis rodiklis – IP sertifikatai – IP44, IP54, IP64, IP65, IP68, IP 84 ir panašūs nusako atsparumą tiek dulkėms, tiek vandeniui; standartai IPX4, IPX6, IPX8 – atsparumą vandeniui. Tai yra oficialūs tarptautiniai standartai. Ką tiksliai nusako šie skaičiai – galit pasigilinti laisvalaikiu, informacijos internete pilna. Esmė – kuo didesni skaičiukai, tuo didesnis atsparumas. Neretai, ypač prie IPX standarto, nurodomas gylis metrais, pvz. IPX8, 1m. Reiškia: gaminys laikytas vieno metro gylyje keturias valandas ir nebuvo rasta vandens nuotėkio į korpuso vidų. Nereiškia: kad gaminys neatlaikys slėgio dviejų, penkių metrų ar kitame gylyje. Toks sertifikavimas gamintojui nėra pigus malonumas, tad vienam gaminiui begalės testų nepridarysi. Pigesni gaminiai apskritai nėra sertifikuojami. Kartais prie gaminio būna nurodyta tiesiog atsparumas gyliui metrais. Patikimumas – ne geležinis, bet reikšti kažką visgi turėtų. Čia daugiau savo vaidmenį vaidina gamintojo žinomumas, reputacija ir... , kaip netikėta – gaminio kaina! Nelaukim stebuklo už vienuolika su puse lito.
Dažnai neatkreipiamas dėmesys į kitą susijusį aspektą – atsparumą dulkėms. Pasirinkus neatsparų vandeniui žibintuvėlį (ruošiantis jį naudotis tik patalpose) ir naudojant jį dulkinoje aplinkoje, ant stikliuko vidinė pusė greitai aplimpa dulkėmis, dėl ko šviesos srautas akivaizdžiai mažėja. Tai irgi reiktų įvertinti.
Smūgiams
Kitas atsparumas – smūgiams. Dažniausias vartojamas terminas – „shockproof“. Reiškia, kad gaminys atsparus nestipriems smūgiams. Kaip tai padaroma? Dažniausiai pati žibintuvėlio konstrukcija – ne kortų namelis – ir iškritęs iš rankų ant stalo vis dar veiks. Jei to negana, kai kurie žibintuvėliai padengiami guma – tai švelnina smūgį. Tačiau jei neieškom „pigienos“, reiktų žiūrėti į kitus parametrus – o jie nurodomi ant pakuotės ar aprašymuose – kritimui iš aukščio, dažniausiai metrais, kartais nurodoma smūgio jėga džiauliais. Yra keletas tarptautinių žymėjimų, tačiau žibintuvėlių gamintojai retai kada sertifikuoja gaminius pagal juos (bent jau man susidurti neteko). Dažniausias nurodomas aukštis – 1 metras, kartais iki 1,5 metro. Tokio žibintuvėlio konstrukcija yra žymiai tvirtesnė, stikliukas dedamas polikarbonatinis ar grūdinto stiklo, kartais (labai retai) net įmontuojama amortizacinė sistema LED moduliui ar lemputei, tad nusipirkus tokį žibintuvėlį dėl smūgių pernelyg baimintis nereiktų. Visgi kartais prireikia rimtesnio daikto. Kritimui iš didesnio aukščio atsparūs žibintuvėliai gaminami specialiai. Paprasto žibintuko silpnosios vietos (LED modulis, mikroschemų ir kiti komponentai) smarkaus, nors ir netiesioginio, smūgio atlaikyti negali, bent jau ne garantuotai. Tokių žibintuvėlių korpusas yra padengiamas storu gumos sluoksniu, konstrukcija papildomai sutvirtinama. Galima tikėtis rasti žibintuvėlį atsparų kritimui iki 30 metrų, galbūt daugiau. Tiesa, pastarieji jau būna pritaikyti statybos darbams, aukštalipiams, neretai komplektuojami su karabinais ar kitais laikikliais ir kasdieniam naudojimui nėra nei tinkami nei patogūs.
Karščiui
Specialios paskirties žibintuvėliai turi dar keletą papildomų „funkcijų“. Viena jų – atsparumas karščiui. Žinoma, proto ribose. Atsparūs gali būti iki 400 laipsnių Celsijaus temperatūrai, tačiau pusdienį tokioje aplinkoje tikrai neatlaikys. Karštis pasieks maitinimo šaltinį, lemputę, mikroschemas. O šie elementai tokioms ekstremalioms sąlygoms nėra atsparūs, tad visas dėmesys – korpusui. Tai – dažniausiai specialus plastikas, refleksinė danga, kartais – vakuumo tarpas. Aktualu gaisrininkams. Jei toks nesate – nėr ko gilintis.
Statikai
Kita „funkcija“ – darbui sprogiose aplinkose pritaikymas. Tą nurodo EX ATEX sertifikatas ir atsparumo klasė. Trumpai. Sprogi aplinka – tai degių dujų ar kietųjų dalelių aplinka. Aplinkos pavojingumą nusako dujų ar kietųjų dalelių koncentracija ir pagal jų lygmenis yra skirstomos atitinkamos sertifikato klasės (I, II, III, IV).
Sprogimas ar užsidegimas gali įvykti dėl elektros krūvio susidarymo dėl trinties su ore esančiomis dalelėmis ar kitais objektais (drabužiai ar dar maža kas). Taip atsiranda kibirkštėlė (visai kaip velkantis megztinį žiemą, kai oras sausesnis). Tokių žibintuvėlių korpusas ir kitos išorinės detalės turi turėti antistatines savybes. Jei nedirbate tokioje aplinkoje, nevežiojate pavojingų krovinių (naftos gaminių ir pan.), tai ir baimintis nėra ko.
Mano nuomone, su atsparumais galim baigti. Jei ką praleidau – reiškia, kad tai arba labai specifiška, arba daug dėmesio į tai kreipti nereiktų.
Žibintuvėlio galingumas
Linksmoji dalis – žibintuvėlio galingumas. Į šią temą įkomplektuosim ir keletą susijusių potemių – tai yra švietimo laikas ir lemputės tipas. Pradėkim nuo pastarųjų.
Šviesos šaltiniai
Meskim iš galvos kaitrines, kriptones, halogenines ar dujines (tokios ilgos baltos) lemputes. Atgyveno savo ir tegul ilsisi istorijos puslapiuose, palikime ramybėje. Dabar madoje šios – LED (net nepradėsiu gilintis į porūšius, jų – šimtai. Dėmesį skirkim parametrams, o ne modeliui ar gamintojui), Xenon, HID (High Intensity Discharge). Pastarųjų dviejų trūkumas, lyginant su LED, – didelės energijos sąnaudos (mažas naudingumas) bei mažesnis atsparumas smūgiams. Atitinkamai reikalingas talpesnis energijos šaltinis arba tenka susitaikyti su mažesne švietimo trukme. Privalumas – didelis galingumas, kurio LED technologija kol kas išgauti nesugeba. HID technologija brangesnė už Xenon, tačiau gerokai taupesnė energijos atžvilgiu ir geba išgauti keliskart didesnį šviesos srautą. Lupa taip, kad medžių lapai vyniojasi. Aktualu itin galingiems paieškai ir didelėms teritorijoms prižiūrėti skirtiems žibintuvėliams. Xenon privalumas – natūralesnė akiai – gelsva šviesa.
Galingumo matavimas
„Kaip matuojamas galingumas?“. Šviesa, kaip žinia, yra toks gan nematerialus reiškinys, tad norint susidaryti konkretesnę nuomonę apie prietaisą iš prekės aprašymo, teks pasitikėti skaičiukais. O jų pateikiama neretai ne vienas (patikėkit, ne tam, kad gražiau pakuotė atrodytų): šviesos srautas („output“ – liumenai – [lm]), šviesos intensyvumas („beam intensity“ kandelos – [cd]), apšvietos intensyvumas („intensity“ liuksai – [lx]), švietimo atstumas („beam distance“ – metrai – [m]). Vėlgi, testavimas kainuoja, tad pigesniems žibintuvėliams dažnai nurodomas tik šviesos srautas, o visiškai „pigienai“ – nurodomas LED lempučių kiekis ar galia vatais. Į matavimo metodikas nesigilinsime, tik pasiaiškinsime ką reiškia šie dydžiai.
Liumenai. Prisiminkim fizikos pamokas. Šviesos srautas nusako koks energijos kiekis yra atnešamas į visą paviršiaus plotą per vieną sekundę. Trumpai tariant, kuo didesnis žibintuvėlio skleidžiamas šviesos srautas, tuo daugiau energijos jis skleidžia ir tuo ryškiau jis šviečia. Labai suprantamas ir paprastas matmuo. Šviesos intensyvumas. Fizikoje tai yra šviesos stiprio matavimo vienetas. Žibintuvėliuose šis dydis naudojamas nurodyti ryškiausią spindulio dalį (turbūt pastebėjote, kad žibintuvėliai būna sufokusuoti į centrą, o aplink jį ryškumas gerokai mažesnis). Nurodomas į siauriausią srautą sufokusuotam žibintuvėliui (jei yra fokusavimo funkcija). Šis dydis nepriklauso nuo to, kokiame atstume intensyvumas buvo matuotas, tad šis matmuo yra gan patikimas rodiklis, nepriklausomai nuo žibintuvėlio gamintojo ar matavimo metodikos. Kuo didesnis skaičiukas – tuo ryškiau žibintuvėlis šviečia į tolį.
Apšvieta. Retai nurodomas dydis, bet tokių matyti teko. Jis nurodo koks šviesos srautas tenka vienam kvadratiniam metrui apšviečiamo ploto. Tokio žymėjimo logikos nesuprantu, kadangi šis dydis yra atvirkščiai proporcingas atstumui. Jei prie šio dydžio nenurodomas šviesos srautas, spindulio kampas ir apšvietos matavimui pasirinktas atstumas, matmuo daug žinių nesuteikia. Kaip ir minėjau, nesu labai didelis ekspertas, tad jei kas paaiškintų man šio žymėjimo prasmę, būčiau labai dėkingas.
Švietimo atstumas. Va čia jau pasitarnauja apšvietos matavimas. Tai yra didžiausias švietimo atstumas, kuriame apšvieta lygi 0,25 lx. Tai yra labai nedidelis dydis (patalpose pagal higienos normas rekomenduojamas apšvietimas yra 200–1000 lx), tad nurodytu atstumu geriausiu atveju matysite objektų kontūrus.
Faktai ir mitai
Atėjo laikas sugriauti keletą mitų. Pasiruošę? Važiuojam!
Pirmas apie žibintuvėlio skleidžiamą šviesos srautą – liumenus (žymima [lm]). Tai yra pagrindinė charakteristika, nusakanti kiek žibintuvėlis ryškiai šviečia. Kur mitas, paklausite. Ogi tame, kad niekas negali tiksliai išmatuoti koks tas šviesos srautas iš tikrųjų yra. Yra vienas tarptautinis standartas, įvestas ANSI/NEMA standartizacijos organizacijos. Buvo sukurtas matuoti vaizdo projektorių skleidžiamam šviesos srautui. Vos keletas labai rimtų ir gerbiamų žibintuvėlių gamintojų patiki geriausius savo gaminius šiai organizacijai įvertinti. To rezultatas – žibintuvėlio aprašyme besipuikuojantis užrašas „šviesos srautas, tarkime, 200 ANSI liumenų“. Tai jau kažką reiškia, neskaitant to, kad ir ši organizacija pasilieka teisę į šiokią tokią paklaidą. Tiesa, šalia gamintojas nurodo ir savo matavimų rezultatą – neretai dukart ar dar didesnį už ANSI standartą. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad kiekvienas gamintojas turi savo šviesos srauto matavimo metodiką, kuri nebūtinai sutampa su ANSI ar kitų gamintojų metodais. Taigi pasitikėti galima trim atvejais: lyginant to paties gamintojo žibintuvėlius; lyginant žibintuvėlius, kuriuose nurodomas ANSI standartu matuotas šviesos srautas; ir geriausiai – pasibandyti palyginti realybėje.
Ne visada yra tokia galimybė, bet pasitaikius pasinaudoti reikia. Teko lyginti pasaulinio garso „made in China for a few dollars“ firmos 3000 liumenų galingumo žibintuvėlį su amerikiečių gamybos 1000 liumenų (540 ANSI liumenų) galingumo žibintuvėliu. Rezultatas ne kinų naudai. Taigi nepulkite aklai į vyriškas varžybas „o pas kurį daugiau liumenų“.
Antras mitas. „Kiek vatų turi šitas LED‘as?“. O koks skirtumas? Priklausomai nuo technologinių sprendimų 10W LED‘as gali skleisti nuo 100 iki kad ir 1000 liumenų šviesos srautą. Atsakiau į klausimą? Taip, tiesa, vatai sąlygoja kitus žibintuvėlio parametrus (kad ir švietimo trukmę), bet šie parametrai nurodomi atskirai ir matematika užsiimti ir tikrinti paskaičiavimus nebebūtina – gamintojams dirba gan protingi žmonės, jie irgi moka skaičiuoti.
Trečias mitas. „daugiau LED‘ų – geriau šviečia“. Va čia jau tiesos yra, jei lyginsime identiškos technologijos LED‘ukus. Aktualu kai perkame žibintuvėlį su krūva (9, 14, 28 ar dar daugiau) pirmosios kartos LED lempučių. Jie pigūs, šiek tiek šviečia (kiek ryškiau už mėnulį ne per pilnatį). Tačiau lengva apsigauti, nes į šias labai panašūs yra 0,2 W LED, kurie šviečia gerokai ryškiau ir parduotuvės lentynoje be išmanančio žmogaus komentarų galite ir neatskirti. Tiesa, žibintuvėliai su seno tipo LED lemputėmis kainuoja tikrai ne metų pajamas ir didelio nuostolio neturėsite.
Mitų serija „kam man brangus žibintuvėlis? Aš geriau paimsiu į žvejybą tris pigius po du litus. Negaila bus jei suges ar pamesiu“. Realybė tokia, kad pirmasis gali nustot veikęs po pirmųjų dešimties minučių, o kiti pasirodyt apskritai neįsijungiantys ar nepilnai sukomplektuoti. Pardavėjas, galimas dalykas, paskui pakeis ar grąžins pinigus. O Jūs tuo tarpu, gerbiamas žvejy, mirksite ne tik vandeny, bet ir tamsoje. Panašių taupumo pavyzdžių ir gyvenimiškų situacijų – begalė. Ir ne tik žibintuvėlių srityje.
Nuostabusis pastebėjimas „o aš juk „mobiliake“ turiu lemputę, kam man dar prožektorių nešiotis?“. Rimtai? Šaunu! Puikus pastebėjimas, sveikinu! O visiems tiems, kurie perka normalias GPS navigacijos sistemas, naudojasi popieriniais darbo kalendoriais, pripažįsta, kad tikras kompiuteris visgi yra naudingas prietaisas, filmuoja žmoniškomis video kameromis su nežaisliniais objektyvais ir fotografuoja veidrodiniais fotoaparatais tada kada nori, o ne tada kada tik yra proga; tiems, kurie vertina garso kokybę ir muzikos klausosi per bent jau primityvią Hi-Fi garso sistemą ir kurių mobilusis telefonas yra tikrai mobilusis, nes be kabelio, pajungto į rozetę, ištveria kiek ilgiau nei pusdienį ar dieną, siūlau skaityti toliau.
Vėl galingumas
Grįžkime prie galingumo. „Kiek liumenų turi turėti žibintuvėlis?“. O čia vėl viskas atsisuka į tai, kur jį naudosite. Paprastam žibintukui, skirtam pasišviesti po kojomis einant gatve, laiptine ar į rūsį 20–30 liumenų pakanka su kaupu. Gamtoje kartais gali prireikti pasišviesti tolėliau, tad reiktų ieškoti 80–300 liumenų skleidžiančio aparato. Galvos žibintuvėliui 30–40 liumenų yra per akis, nebent, kaip minėjau, gali tekti pasišviesti į tolį – tada reiktų ieškoti 100 ir daugiau liumenų žibintuvėlio. Speleologams leistis į urvus be 200 liumenų kaktoje bus liūdna ir tamsu.
Paieškos darbams, teritorijos apžvalgai ir stebėjimui nepakenks 1000 ir daugiau liumenų; medžioklei – mažiau nei 500 liumenų gali nepakakti. Nepersistenkim su galia. Galingu žibintuvėliu pasišvietus po kojomis ar, gink dieve, į kokius nors užrašus, gausite kurį laiką „nešiotis“ baltą tašką akyse. Tamsoje vyzdys išsiplečia, kad priimtų kuo daugiau šviesos likučių (dirba visai taip, kaip fotoaparato objektyvas), tad nepasirengusiai akiai toks staigus šviesos intensyvumo pasikeitimas yra ne tik nemalonus, bet ir kenksmingas. Keli švietimo rėžimai gali būti išeitis, tačiau juos nuolat junginėti tikrai nėra patogu, o ilgainiui ir pabosta.
Tad tiek kol kas apie žibintuvėlius. Labai tikiuosi, kad čia radote, ką nors sau naudingo ir tas didžiulis žibintuvėlių pasirinkimas nebeatrodo toks painus.
