Apie 150 milijonų kilometrų nuo Žemės nutolusi Saulė, panašu, daro įtaką mūsų planetoje esančių radioaktyviųjų elementų skilimo procesams, teigia mokslininkai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, ką mes žinome apie radioaktyvumą ir Saulės neutrinus, tai lyg ir neturėtų vykti. Tad iš kur atsiranda šis mįslingas poveikis?
Reiškinys yra toks keistas, jog du mokslininkai iš Stenfordo ir Purdue universitetų net iškėlė hipotezę, jog jį gali lemti iki šiol nežinomos Saulėje egzistuojančios elementariosios dalelės.
Saulės branduolys, kuriame vykstančių branduolinių reakcijų metu sukuriami neutrinų srautai, sukasi lėčiau nei paviršiniai sluoksniai. Tai gali paaiškinti kintančius radioaktyviojo skilimo periodus, kuriuos mokslininkams pavyko užfiksuoti dviejose atskirose laboratorijose. Tačiau tai nesuteikia visiškai jokios užuominos apie tai, kodėl apskritai vyksta toks skilimo pasikeitimas. Tai pažeidžia mums žinomus fizikos dėsnius.
Purdue mokslininkai, tirdami radioaktyviųjų izotopų duomenis, nustatė neatitikimą tarp išmatuotų skilimo periodų. Tai prieštarauja jau ilgą laiką priimtai nuostatai, jog šie periodai visiems elementams yra pastovūs. Bandydami rasti paaiškinimą, mokslininkai aptiko kito mokslinio tyrimo rezultatus aprašantį straipsnį, kuriame taip pat minimas „sezoninis skilimo periodo kitimas“. Rezultatai rodo, jog radioaktyvumas yra stipresnis žiemą, nei vasarą.
2006 metais įvykęs Saulės žybsnis leido daryti prielaidą, jog šis reiškinys kažkokiu būdu susijęs su mūsų gimtąją žvaigžde. Purdue universiteto branduolinės fizikos inžinierius Jere Jenkins pastebėjo, jog žybsnio metu sumažėjo vieno medicininės paskirties izotopo skilimo periodas. Be to, pokytis atsirado dar prieš įvykstant pačiam žybsniui. Šis atradimas, jei jį pavyktų pritaikyti praktikoje, galėtų padėti geriau apsaugoti palydovus ir astronautus bei numatyti artėjančias Saulės audras. Tačiau tam pirmiausia reikia nustatyti, ar egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys tarp skilimo periodo ir Saulės aktyvumo.
Tačiau, nors tai yra gera naujiena astronautams, fizikai tuo nesidžiaugia. Stenfordo taikomosios fizikos profesorius ir Saulės vidinių procesų specialistas Peteris Sturrockas rekomendavo mokslininkams ieškoti įrodymų, jog radioaktyviojo skilimo pokyčiai gali būti susiję su žvaigždės sukimusi apie savo ašį. Tyrinėtojams šį ryšį pavyko nustatyti ir iš to galima daryti prielaidą, jog viską lemia neutrinai.
Tačiau kaip gali mįslingieji neutrinai, kurių išskirtinė savybė yra ta, jog jie visiškai nesąveikauja su normalia materija, daryti įtaką skilimo periodui? To nežino niekas. Gali būti, kad šį reiškinį lemia visgi ne neutrinai, o iki šiol nežinoma elementarioji dalelė. „Iš esmės mes kalbame apie tai, jog kažkas, kas iš esmės nesąveikauja su niekuo, keičia kažką, ko negalima pakeisti“, – juokauja Jenkins.
Paieška archyve
