Lietuvoje iki šiol nėra visiškai įgyvendinta nė viena teisinio reguliavimo priemonė, reikalinga užtikrinti energijos vartojimo efektyvumui. Tokią išvadą pateikė Lietuvos teisės instituto mokslininkė dr. Kristina Bernotaitė, atlikusi teisės aktų analizę, kuri pristatoma jos parengtame moksliniame straipsnyje „Energinio efektyvumo teisinis reguliavimas ir taikymo ypatumai“.
2012 metais įsigaliojo Europos Sąjungos (ES) Energijos vartojimo efektyvumo direktyva (EVE direktyva), pagal kurios nuostatas nuo 2014 iki 2020 metų šalys narės turi 20 proc. sumažinti energijos suvartojimą ir pasiekti minimalius pastatų energinio naudingumo reikalavimus. Direktyvoje numatoma, kad šalys kasmet turi atnaujinti bent 3 proc. bendro centrinės valdžios subjektams priklausančių ir jų naudojamų šildomų ir (arba) vėsinamų pastatų ploto ar/ir įsigyti aukštus efektyvaus energijos vartojimo standartus atitinkančius pastatus, paslaugas ir produktus, viešajam sektoriui taip rodant pavyzdį.
Mokslinė analizė parodė, jog Lietuvoje iki šiol nėra iš esmės įgyvendinta nė viena minimai direktyvai užtikrinti numatyta energinio vartojimo efektyvumo teisinio reguliavimo priemonė. Įpareigojimų sistemos esminiai pokyčiai nepradėti, į Lietuvos teisės sistemą perkeliant reikalavimus tik 2016 m. lapkričio mėn. priėmus Energijos vartojimo efektyvumo didinimo įstatymą.
Apžvelgus EVE direktyvos nuostatų perkėlimo ypatumus Lietuvoje, mokslininkė atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje pagal dabar galiojančius teisės aktus Lietuvoje energijos vartojimas vienam bendrojo vidaus produkto vienetui yra 1,88 karto didesnis negu ES vidurkis. Nepradėjus taikyti EVE direktyvoje numatytų priemonių ir išliekant panašiam augimo tempui (apie 2 proc. per metus) galutinės energijos poreikis Lietuvoje iki 2020 metų išaugtų iki 11,674 TWh. Iš esmės tai reiškia, jog net sėkmingai įgyvendinant vienintelę šiuo metu vykdomą alternatyvią teisės aktais reglamentuotą priemonę „Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimas“ suminis daugiametis rezultatas iki 2020 metų yra beveik keturis kartus mažesnis, nei reikėtų.
Mokslininkės įsitikinimu, Lietuvoje turėtų būti gerokai sustiprintas energinio efektyvumo teisinės sistemos sureguliavimas numatant ne tik įstatymų ir įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų lygmens nuostatas, bet ir teisės normas, numatančias pasekmes dėl jų nesilaikymo, bei numatant alternatyvius jų įgyvendinimo kelius. Tokiu būdu būtų sukurta ne tik teisės normų pritaikymui tinkama aplinka, bet ir šių normų įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmai.