Prieš kelias dienas viešoje erdvėje paskelbtas Elektronikos importuotojų asociacijos (EEPA) pareiškimas, neva Lietuvoje pradeda stigti elektronikos atliekų, sukėlė diskusijas – ar tikrai Lietuvoje trūksta nebenaudojamos elektronikos atliekų, ar viena iš elektronikos importuotojus vienijančių asociacijų galimai siekia išvengti didelių mokesčių?
Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos turi sudaryti sutartis su Aplinkos ministro nustatyta tvarka išrinktais elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkytojais. Pažymėtina, jog organizacijos gali savo nuožiūra nustatyti konkurso reikalavimus tvarkytojams. EEPA pranešime teigiama, kad 2016 metais ši asociacija net tris kartus skelbė konkursus papildomiems elektronikos atliekų kiekiams tvarkyti, tačiau kol kas nesulaukė nei vieno pasiūlymo. Toks teiginys nenustebino elektronikos atliekų tvarkytojų.
„Mes pasirengę dalyvauti įvairiuose atliekų tvarkymo konkursuose, tačiau tenka apgailestauti jog apie kovo mėnesį skelbtą asociacijos EEPA konkursą sužinojome tik jam pasibaigus, kadangi asociacijos administracija neinformavo, jog jiems reikalingos elektronikos atliekų tvarkymo paslaugos. Kito jų skelbto konkurso sąlygos numato, kad reikia sutvarkyti itin didelį kiekį, – daugiau kaip 2500 tonų, – įvairių elektronikos kategorijų atliekų per neįtikėtinai trumpą laiką – 1 mėnesį, kas daro konkurso sąlygas praktiškai neįgyvendinamas“, – sako UAB „Atliekų tvarkymo centras“ direktoriaus pavaduotojas Audrius Puškorius.
Teisės aktai numato, jog elektronikos gamintojus ir importuotojus vienijančių organizacijų pareigos yra organizuoti šių atliekų surinkimą, vežimą, tvarkymą, organizuoti patiems ir dalyvauti organizuojant elektronikos atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, šviesti ir informuoti visuomenę elektronikos tvarkymo klausimais, vykdyti Vyriausybės nustatytas elektronikos atliekų tvarkymo užduotis bei kt. ir apmokėti minėtų pareigų vykdymo išlaidas.
Kaip rodo ilgametė patirtis, EEPA viešuose pareiškimuose nurodomas ir dar didesnis kiekis atliekų galėtų būti surenkamas ir sutvarkomas įdiegus efektyvias atliekų surinkimo sistemas, nuosekliai kasmet renkant atliekas iš organizacijų organizuojamų atliekų surinkimo sistemos vietų, informuojant visuomenę, kur galima priduoti nebetinkamą naudoti elektroniką bei sudarant įgyvendinamas sąlygas atliekų tvarkytojams tvarkyti organizacijų atliekas. Ekspertai įsitikinę, kad taip vadinamas „pažymų pirkimas“ neišspręs problemos.
Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos (EGIO) vadovo Alfredo Skinulio teigimu, organizacijos narių organizuojamoje elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemoje kasmet surenkama ir tinkamai sutvarkoma tūkstančiai tonų elektronikos atliekų. Pašnekovo nuomone, Vyriausybės nustatytos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys, kurių įvykdymą kontroliuoja Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios institucijos, yra įgyvendinamos tokiu atveju, kai atliekos renkamos iš visų savivaldybių, regioninių atliekų tvarkymo centrų, didelio gabarito atliekų surinkimo aikštelių, įrengus pakankamą kiekį atliekų surinkimo vietų gyventojams patogiose vietose bei diegiant kitas priemones, skatinančias atliekų turėtojus atiduoti atliekas tinkamam perdirbimui.
Aplinkos apsaugos agentūros skelbiamais duomenimis, Lietuvoje 2013 m. vidaus rinkai tiekta daugiau kaip 27 tūkst. tonų elektronikos prietaisų, o surinkta daugiau kaip 16 tūkst. tonų šių atliekų. 2014 m. parduota daugiau kaip 31 tūkst. tonų naujų prietaisų, o surinkta beveik 23 tūkst. tonų nebenaudojamos elektronikos atliekų. Surinktų atliekų padidėjimas įspūdingas – daugiau kaip 40 proc. Oficialiai skelbiami duomenys leidžia manyti, kad buitinės technikos ir kitų elektronikos prietaisų atliekų Lietuvoje netrūksta, reikia tik noro, pastangų ir gebėjimo jas surinkti bei tinkamai sutvarkyti. Atliekų tvarkytojų teigimu, Lietuvos elektronikos atliekas tvarkančių įmonių pajėgumai leidžia perdirbti Lietuvos, Latvijos ir net Estijos reikiamus buitinių prietaisų atliekų kiekius.
Ekonomistų paskaičiavimais, dėl daugiau nei 2500 tonų elektronikos atliekų netvarkymo valstybė patirtų daugiau kaip 1 milijono eurų žalą, kiltų grėsmė sulaukti Europos Sąjungos sankcijų dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymo. Be to, būtų sudarytos ne vienodos konkurencinės sąlygos – naujų buitinių prietaisų importuotojai, kurie nefinansuoja šių atliekų tvarkymo įgytų pranašumą prieš tuos, kurie tinkamai vykdo įstatymuose įtvirtintas pareigas.
