Nepaisant progresyvių pasiekimų robotikoje, visapusiškai empatiški robotai yra labai tolima ateitis.
Roboto „Pepper“ „gimimas“ sukėlė daug diskusijų ne tik robotikos pasaulyje, bet ir visuomenėje. Nors kūrėjai mano, kad draugiškas „Pepper“ robotas yra idealus kompanionas žmogui, nes sugeba puikiai atpažinti emocijas, žmonės, o ypač psichologai, neskuba tuo tikėti.
Socialus dirbtinis intelektas iškelia daugybę klausimų, susijusių su dvejonėmis – ar robotai tikrai yra pajėgūs atpažinti žmonių emocijas? Juk mūsų emocijas sudaro ne tik veido išraiškos. Be to, emocijų atpažinimas neužtikrina, kad robotas yra supratingas ir jautrus žmogaus išgyvenimų atžvilgiu.
Klinikinės neuropsichologijos profesorė Skye McDonald mano, jog norint suprasti ar robotai kada nors bus absoliučiai empatiški, būtina suvokti, kaip mes – žmonės – tampame jautrūs bei užjaučiantys. O žmonės empatijos patirtį išgyvena dviem būdais. Vienas jų – kognityvinis, t. y. sugebėjimas numatyti ką kitas žmogus galvoja, ir mokėjimas į situacija pažvelgti iš kitos žmogaus perspektyvos.
Integruoti kognityvinę empatiją mašinoms būtų ganėtinai sudėtinga dėl elementarios priežasties – natūralaus gebėjimo į svetimą situaciją pažvelgti kaip į individualią. Pavyzdžiui, fMRI skenavimai parodė, kad ta pati smegenų zona yra aktyvi, kai mes galvojame apie save bei, kai mums liepiama galvoti apie kitą žmogų.
Taigi siekiant, kad robotai būtų jautrūs ir užjaučiantys, jie turėtų puikiai pažinoti save (suprasti savo asmeninius išgyvenimus, suvokti „gyvenimo pamokas“, motyvacijas, silpnybes bei stiprybes) ir turimą informaciją objektyviai susieti su kitu žmogumi. Be to, roboto savi-identifikacija, o tiksliau – charakterizacija, turėtų bent iš dalies sutapti su žmogaus. Todėl, anot S. McDonald, empatijos integracija į mechanizmus yra ne tik sudėtinga, bet ir dalinai neįmanoma. Bent jau kol kas.
Antrasis žmogiškas būdas „išjausti“ empatiją yra pažinti kito žmogaus emocijas, suprasti, ką jis išgyvena ir pasidalinti patirtimi.
Dirbtinis intelektas yra užprogramuotas pažinti šešias pagrindines, specifines emocijų išraiškas (pyktį, liūdesį, baimę, pasibjaurėjimą, nuostabą, laimę), kiti jausmai – flirtavimas, nuobodulys, išdidumas, gėda ir t. t. neturi ryškių, visose kultūrose atpažįstamų, apibrėžimų, todėl tampa sunkiai integruojamas į roboto supratimą, padedantį pažinti emocijas.
Be to, žmonės yra komplikuotos būtybės – mes verkiame, kai mums gera (džiaugsmo ašaros), juokiamės, net jei esame liūdni, išliekame ramūs, kai būname susierzinę ir supykę. Tačiau kitiems žmonėms tokios emocijos yra lengviau atpažįstamos, nes informacijos pasisemiama iš asmeninės patirties. Dirbtinis intelektas šiuo atveju atsitrenkia į patirties trūkumo sieną.
Dar sudėtingesnis aspektas – dirbtinio intelekto gebėjimas „pritarti“ matomoms emocijoms. Žmonėms tai pavyksta instinktyviai. Jeigu matome kažką verkiant – mūsų akys sudrėksta, o kai esame greta laimingo, besišypsančio žmogaus, taip pat norime šypsotis. Tai tarsi „empatinė komunikacija“, kuriai reikia patirties, supratimo, savęs ir kitų pažinimo.
Taigi ką žada ateitis? Ar jautrūs, mūsų jausmus ir problemas suprantantys robotai taps visuomenės dalimi? Ir jei taip, kada tai įvyks?
Profesorė Skye McDonald mano, jog nauji pasiekimai, tobulinant kompiuterių technologijas ateityje mus nustebins. Vis dėlto tikra empatija reikalauja kur kas daugiau nei elementarus gebėjimas atpažinti veido išraiškas ir numanyti potencialias emocijas, kurias slepia „standartinės“ išraiškos. Nepaisant to, kad dirbtinis intelektas tobulėja neįtikėtinu spartumu, o tokie robotai kaip „Pepper“ stebina ir žavi, ganėtinai sunku numatyti koks bus empatiškų mechanizmų kūrimo procesas bei kokie sunkumai bei pasiekimai pasitiks ateityje.
Juk net žmonėms neretai pernelyg sunku suprasti, užjausti ir išgyventi kito žmogaus laimę ar skausmą, todėl tikėtis, kad vien tik veido išraiškas suprantantys mechanizmai tai sugebės yra pakankamai naivu. Vis dėlto technologijų evoliucija – neįtikėtinai sparti ir kupina neribotų galimybių, todėl sąmoningi robotai mus pasieks, vienintelis klausimas – kada?
