Kaip milžiniškas gyvenimo tempas keičia ar turėtų keisti studijų procesus? Kodėl svarbiau, kad studentas aukštojoje mokykloje ne užsibūtų, o į ją sugrįžtų? Kodėl trys metai universitete gali būti ir jau yra efektyvesni nei ketverių metų studijos? Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas Ainius Lašas paaiškina, kodėl 3 > 4 ir kaip ši KTU diegiama naujovė išjudins užsistovėjusius universitetinių studijų Lietuvoje vandenis.
KTU nuotr.
KTU dar 2017 metais pirmasis šalyje pristatė 3 metų trukmės universitetinę bakalauro studijų programą. Tai tapo įmanoma po to, kai minėtų metų sausio 1 d. įsigaliojo pakeistas Mokslo ir studijų įstatymas. Iki tol trumpiausios bakalauro studijos Lietuvos universitetuose būdavo 3,5 metų trukmės. Europos Sąjungoje (ES) dauguma šalių siūlo vien tik trejų metų trukmės bakalauro programas arba tiek 3, tiek 4 metus trunkančias studijas. Lietuvoje iki tol trejų metų trukmės bakalauro studijas galėdavo siūlyti tik kolegijos.
A. Lašas įsitikinęs: progresyvūs pokyčiai rengiant specialistus yra būtini. Todėl nors siekti europietiškus standartus atitinkančios studijų kokybės ir perėjimo prie 3+2 studijų modelio, vyraujančio Vakarų Europoje, pasak KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) dekano, yra sveikintinas.
– Kokie esminiai pokyčiai vyksta ir artimiausiu metu vyks aukštojo mokslo studijų procese? Kuo dabartinis studijų procesas iš esmės kitoks nei buvo, tarkim, prieš dešimtmetį ar šio amžiaus pradžioje?, – paklausėme A. Lašo.
– Manau, kad yra nemažai aukštųjų mokyklų, kur studijų procesas per dešimtmetį ar net dvidešimtmetį mažai tepasikeitė, ypač jei kalbame apie „minkštąsias“ studijų programas. Mokama iš esmės tų pačių teorijų ir tomis pačiomis tradicinėmis mokymo priemonėmis.
Neturiu fetišo modernybei, bet manau, kad šiuo metu labai jaučiasi transformuojanti technologijų įtaka visose gyvenimo srityse – pradedant nuo politikos ir baigiant vaikų auklėjimu. Būtent todėl pažangiausių universitetų studijų programos bando atliepti tuos pokyčius ir ugdyti studentų technologinį raštingumą.
Žvelgdamas į savo fakulteto studijų programas neįsivaizduoju, kaip muzikos režisieriai, vertėjai, sociologai, politologai ar komunikacijos specialistai gali baigti studijas, neišmanydami technologinių-analitinių įrankių jų srityje. Būtent čia ir slypi modernių studijų didžiausios pridėtinės vertės.
– Ką pats laikmetis – Pramonė 4.0, globalizacija ir pan. – signalizuoja aukštosioms mokykloms, studijų organizatoriams? Kokius pokyčius, atsižvelgdami į kasdieniuose gyvenimuose, versle, pramonėje, kitose srityse vykstančius pokyčius, privalo daryti, inicijuoti šiuolaikiniai universitetai?
– Kaip jau minėjau, vienas iš iššūkių yra susijęs su gaunamų kompetencijų ir įgūdžių aktualumu. Juk po studijų praktiškai visi svajoja apie sėkmingą karjerą (kaip mes ją besuvoktume), bet tam reikia, kad studijos žengtų koja kojon su už universiteto sienų vykstančiais procesais bei pokyčiais. Nebent tu studijuoji istoriją ar klasikinę filologiją.
Kitas momentas – studijų proceso trukmė bei su ja susijęs mokymasis visą gyvenimą. Jei anksčiau studijavai n metų ir gavai profesiją visam gyvenimui, tai dabar tokių atvejų bus vis mažiau. Žmonės vis dažniau turės keisti profesijas, adaptuoti savo žinias, mokytis iš naujo.
Tai ypač aktualu „minkštuosiuose“ moksluose, kur ir taip yra daug tarpdiscipliniškumo. Turint tai omenyje iškyla klausimas, ar ne per ilgos yra universitetinės studijos Lietuvoje. Jei kaita yra tokia sparti, gal verta šiek tiek trumpinti studijų programas, tikintis, kad absolventai po kelių metų vėl sugrįš į universitetą pasiimti vienokių ar kitokių trūkstamų kompetencijų.
– Kodėl KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas nusprendė nuo 4+2 pereiti prie 3+2 studijų modelio? Kokie motyvai lėmė?
– Mes žvelgiame į bakalauro studijų procesą kaip į vieną iš stotelių, kurios ilgainiui neužtenka. Reikia nuolatos pasipildyti žinias, kompetencijas ir įgūdžius, nes jos sąlyginai greitai kinta. Tai koks tikslas yra laikyti tuos studentus keturis metus, jei galime per tris suteikti reikiamus pagrindus ir išleisti juos į „gyvenimą“?
Juk nėra baigtinio studijų proceso ir todėl svarbu surasti optimalias studijų formas, kurios maksimaliai įgalintų studentus, nelaikant jų dirbtinai „pririštus“ universitete. Todėl mes turėtume galvoti jau ne apie 3+2 modelį (trys metai bakalauro ir du metai magistro), o apie 3+2+0,5+0,3 ir taip toliau. Kiekvieno studijų kelias gali būti individualus, bet procesas yra tęstinis. Kai mes padedame tašką mokymosi procese, mes pradedame regresuoti.
– Bene dažniausias argumentas prieš trijų metų bakalauro studijas – bus nespėta išdėstyti programos. Kiek pagrįsti tokie nuogąstavimai?
– Tam tikrose programose tokie nuogąstavimai yra pagrįsti. Paimkime Jungtinės Karalystės pavyzdį, kur nemaža dalis bakalauro programų jau senai yra trimetės. Panagrinėję atidžiau, pamatysime, kad ten paruošti veterinarą ar gydytoją užima šešis metus, o inžinierių – keturis metus. Kai kurios tarpkryptės programos irgi yra keturmetės, bet dauguma kitų – trimetės.
Taigi viskas priklauso nuo studijų programos tikslų ir tam tikrai profesijai keliamų reikalavimų. Netgi mūsų fakultete tokios tarpkryptės programos, kaip Naujųjų medijų kalba, išlaiko keturių metų trukmę, nes kitaip sunku suteikti reikiamas kompetencijas. Visgi esu įsitikinęs, kad daugumą kitų studijų programų galima „sutalpinti“ į tris metus.
Aišku, tai ateina su tam tikromis pasekmėmis – pavyzdžiui, nėra daug pasirinktinų dalykų, bet už tai sutaupai vienus metus. Turi rinktis, kas tau svarbiau.
– Kodėl teigiate, kad 3>4? Kalbama ne tik apie mechaniškai trumpinamą studijų trukmę, bet ir apie besikeičiantį turinį – kaip keičiasi studijų turinys ir kokie šių pokyčių privalumai? Kaip išsprendžiama išdėstymo per trumpesnį laiką problema?
– Taip, privalu naujomis akimis pasižiūrėti į studijų turinį ir iš esmės jį permąstyti. Pavyzdžiui, mūsų Technikos kalbos vertimo studijų programoje anksčiau dėstėme du dalykus – Anglų kalbos gramatiką ir Lietuvių kalbos gramatiką.
Tačiau vertėjai praktikoje jungia šias dvi gramatikas į vieną. Mes nusprendėme jas jungti taip pat. Todėl vietoje dviejų gramatikų atsirado vienas Lyginamosios gramatikos dalykas. Tokiu būdu „sutaupome“ vieną modulį ir tuo pačiu efektyviau išdėstome programos turinį. Taigi studentai gauna tas pačias pamatines kompetencijas, bet per trumpesnį laiką.
– Kodėl būtent socialinių, humanitarinių mokslų, menų studijoms tikslinga pereiti prie 3+2 modelio?
– Nemanau, kad tai tinka tik socialiniams, humanitariniams mokslams ir menams. Pavyzdžiui, Kembridže trimetės yra matematikos, informatikos ir net gamtos mokslų studijos.
Visgi, žvelgdami per „minkštųjų“ mokslų prizmę, galbūt aiškiau atkoduojame, kiek reikia laiko pamatinėms kompetencijoms įgyti ir kad tos kompetencijos yra tik pirmas kuklus žingsnis tolimesnėje perspektyvoje.
Juk, pavyzdžiui, sociologui, skirtingai nei gydytojui, nereikia turėti jau daugmaž pilną žinių bagažą, kad galėtų dirbti viešosios nuomonės tyrimų agentūroje. Beje, tada ir magistro laipsnis įgyja visai kitokį aktualumą, nes aiškiau matome jo pridėtines vertes.
– Kiek svarbus regioninis kontekstas – tai, kad daugelyje Europos šalių studijos vyksta 3+2 principu? Kokias naudas duoda tas įsiliejimas į bendrą europinį kontekstą?
– Kadangi savo konkurentais laikome ne tik Lietuvos, bet ir Europos aukštąsias mokyklas, trukmė tampa vienas iš faktorių, pagal kurį renkamasi, kur studijuoti. Siekiame pasiūlyti kuo patrauklesnį studijų variantą, kad ne tik lietuvaičiai ar lietuvaitės, bet ir abiturientai iš kitų šalių rinktųsi studijas mūsų fakultete. Pervedę daugumą studijų programų į 3+2 modelį, jaučiame, kad sugebėjome labiau išgryninti programas ir geriau atliepti stojančiųjų lūkesčius. Dabar jos, kaip angliakalbiai sako, tapo „kūdos ir piktos“ (ang. lean and mean).
