Lietuvoje pirmą kartą per 8 metus, kai Nacionalinis egzaminų centras (NEC) organizuoja abitūros egzaminus, kilo skandalas apie iš anksto paviešintas užduotis. Lietuvių kalbos testą moksleiviai turės perlaikyti. Tai sukėlė visuomenės nepasitenkinimą, moksleivių grasinimus teismu ir abejones NEC veikla.
Ši egzaminų rengimo tvarka pakeitė senąją, sovietinę sistemą, kai mokyklas baigę jaunuoliai laikydavo abitūros bei stojamuosius egzaminus į universitetus, aukštesniąsias ir profesines mokyklas. Naujoji tvarka yra pažangesnė, paprastesnė, švietimo sistema veikia vieningai, o svarbiausia, ja patenkinti švietimo paslaugų vartotojai – moksleiviai. Abitūros egzaminų rezultatus pripažįsta ir užsienyje, pvz. Vokietijoje, o kitų šalių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos moksleiviai apie bendrus egzaminus tik svajoja.
Taigi didžiausios egzaminų sistemos spragos yra ne pati sistema, bet jos patikimumas. Moksleiviai dvylika metų mokęsi turi teisę į sąžiningą ir objektyvų žinių įvertinimą, ypač kai rezultatai tokie svarbūs jaunuolio ateičiai. Saugumo problema nėra vienadienė. Kasmet sklinda gandai apie informacijos nutekėjimą, tačiau tik šįmet pavyko tai įrodyti. Kaip teigia švietimo ministras R. Motuzas informacijos nutekėjimo šaltiniai galėjo būti spaustuvėje ar transportavimo metu. Mokiniai taip pat įvardija specialistus – dėstytojus, mokytojus, rengiančius egzaminų užduotis ir galinčius susipažinti su jų turiniu bei atskleisti jį per pamokas ar korepeticijų metu.
Dabar egzaminų rengimą kuruoja Švietimo ir mokslo ministerijos įkurta biudžetinė įstaiga Nacionalinis egzaminų centras, kuris dar teikia ir kitokias paslaugas, pvz. spausdinimas, leidyba, automobilių, kompiuterių nuoma ir kt. Centras taip pat turi teisę nustatyti kainą, už kurią teiks savo paslaugas.
Egzaminų rengimo tvarka galėtų būti keičiama. Valstybė turi suvokti, kad abitūros egzaminavimas, kaip ir švietimas yra paslaugos, ir jas teikti gali nebūtinai biudžetinė įstaiga, bet ir privatininkai, visuomeninės ar net valstybės finansuojamos įstaigos, pavyzdžiui valstybiniai universitetai. Egzaminų užduotims parengti galėtų būti skelbiamas konkursas, kurio nugalėtojas įsipareigotų pagal patvirtintas programas parengti egzaminų užduotis, užtikrinti jų saugumą bei informacijos slaptumą visose egzaminų rengimo pakopose iki pat egzaminų pradžios. Egzaminų rengimo sutartyje numačius baudas už įvairius pažeidimus, privati įmonė būtų labiau suinteresuota duomenų saugumu nei valstybinė, kadangi ji rizikuotų savo pinigais, o ne valstybės. Nacionalinis egzaminų centras galėtų likti konkursus bei egzaminų sesiją organizuojanti bei rengiamų egzaminų kokybę prižiūrinti institucija.
Valstybė nesitvarko taip gerai, kaip privačios bendrovės, taigi reikia sudaryti galimybes atsisakyti nereikalingo valstybės reguliavimo tose srityse, kur tai jau yra įmanoma, o paslaugų teikimą kiek galima pavesti privačioms struktūroms.