Gruodžio 20 d. Vilniaus universiteto doktorantė Dainora Maumevičienė apgynė disertaciją „Vertimo strategijos lokalizuojant programinę įrangą“. Tai trečioji disertacija Lietuvoje iš programinės įrangos lokalizavimo, konkrečiau – lietuvinimo. Pirmąją technologijos mokslų srityje apgynė Rimgaudas Laucius (2007 m.), antrąją fizinių mokslų srityje – Tatjana Jevsikova (2009 m.), o ši trečioji jau iš humanitarinių mokslų. Dalykas lyg ir tas pats, bet pasklidęs po skirtingas mokslo sritis.
Didelę lokalizavimo darbo dalį sudaro vertimas. Vertimas – humanitarų sritis. Bet šį darbą dažniausiai atlieka informatikai. Mat čia daugiau specifikos, negu mokslinės arba techninės literatūros vertime. Reikia žinoti ne tik kompiuterijos terminiją, frazeologiją, bet ir tinkamai sudėti vertimą į riboto dydžio kompiuterio ekrano laukelius ir taip, kad išliktų juose rodomų tekstų gramatinių formų darna su gretimais laukeliais keičiantis jų turiniui. Tam svarbu kontekstas, kuris vertėjui dažniausiai nėra matomas ir išryškėja tik testuojant išverstą (lokalizuotą) programą.
Disertacijoje aptariama vertimo vieta lokalizavime, diskutuojama, ar lokalizacija yra vertimo dalis, ar priešingai – vertimas yra lokalizacijos dalis. Ieškoma bendrų bruožų su kitomis vertimo rūšimis, pavyzdžiui, meninių kino filmų ar miuziklų vertimu. Parodoma, kad ir ten esama lokalizacijai būdingų elementų.
Nagrinėjama kokį poveikį lietuvių kalbai ir kultūrai daro iš svetur ateinanti programinė įranga. Ir atvirkščiai – kaip lietuvių kalba ir kultūra paveikia lokalizuotą produktą. Tai priklauso nuo panaudotų vertimo strategijų. Tiriamas įvairios strategijos: sintaksinės (tiesioginis vertimas, vertiniai kalkės, transpozicija, formos perdarai, frazės ir kt.), semantinės (sinonimija, antonimija, abstrakcija ir kt.), pragmatinės (kultūrinis filtravimas, informacijos papildymai ar praleidimai ir kt.) ir jų poveikis. Svarstoma, kaip jas taikyti, kad neigiamas poveikis lietuvių kalbai ir kultūrai būtų kuo mažesnis.
Lokalizacija apibūdinama kaip komunikacija tarp kultūrų. Pacituosime autorę: „Tiriant lokalizaciją kaip tarpkultūrinę komunikaciją sociologiniu požiūriu aiškiai matyti dviejų kultūrų sąveika: lokalizavimo metu susitinka dvi besiderančios šalys – duodančioji ir gaunančioji. Jos atstovauja skirtingoms kultūroms. Lokalizaciją galima apibūdinti kaip geranorišką sąveiką, nes duodančioji šalis suteikia gaunančiajai šaliai produktą, kurio gaunančioji šalis iki tol neturėjo. Šitaip gaunančioji šalis tampa lygiaverte kitoms šalims, o duodančioji šalis užima didesnę pasaulinės rinkos dalį ir padidina savo investicinę grąžą. Tačiau iš kitos pusės, lokalizacija kaip tarpkultūrinė komunikacija yra grindžiama savanaudiškais ir egoistiniais tikslais, t. y. naudos siekiu, o nepakankamos žinios apie lokalizacijos metu susitinkančias šalis gali turėti neigiamų pasekmių.“
Reikia tikėtis, kad ši pirmoji programinės įrangos lokalizavimo kregždė Lietuvos humanitarų padangėje, darys poveikį ne tik lietuvinamos programinės įrangos kokybei, bet ir humanitarams, kad jie daugiau didesnį dėmesį skirtų lietuvių kalbai ir kultūrai kompiuteriuose, kad tokių kregždžių atsirastų daugiau.
