Studentai negali vieningai nuspręsti, kas kiek laiko turi būti vykdoma rotacija. Tokia išvada buvo padaryta po Lietuvos studentų sąjungos (LSS) atlikto tyrimo, kuriuo buvo siekta išsiaiškinti studentų požiūrį į studijų finansavimo tvarką.
Tyrimo „Studentų požiūris į studijų finansavimo tvarką“ rezultatai parodė, jog, respondentų nuomone, rotacija yra reikalinga, tačiau nesutaria, kas kiek laiko ji turėtų būti vykdoma. Už mokslą nemokantys studentai nenori keisti rotacijos dažnio, o valstybės nefinansuojami studentai nori kuo dažnesnės rotacijos.
„Norėdami išsiaiškinti, kokią įtaką rotacija daro studentų finansų planavimui, pirmiausia klausėme pačių studentų, kas kiek laiko vykdoma rotacija jiems būtų palankiausia. Šiuo metu, išnagrinėjus tyrimo rezultatus, bandome rasti tiek valstybės finansuojamiems, tiek nefinansuojamiems studentams priimtiną siūlymą dėl rotacijos dažnio“, – teigia Lietuvos studentų sąjungos akademinio proceso ir socialinių reikalų koordinatorė Miglė Liorančaitė.
Pasak sociologinių tyrimų koordinatoriaus Martyno Kriaučiūno, tyrimas taip pat parodė, jog studentams trūkta žinių apie pačią rotacijos tvarką. Tai įrodo, kad studentai buvo per mažai informuoti apie rotaciją ir jos vykdymą studijų laikotarpiu. Pabrėžtina, jog tie valstybės finansuojami studentai, kurie tyrimo metu nurodė suprantantys rotacijos principų esmę, dar labiau palaikė šią sistemą nei tie, kurie manė, kad jiems žinių trūksta.
Studentų sąjungos atliktame tyrime „Studentų požiūris į studijų finansavimo tvarką“ dalyvavo 1791 studentas 2009 metais ir vėliau įstojęs į aukštąsias mokyklas, kurių studentų atstovybės yra Lietuvos studentų sąjungos narės.
Primename, kad rotacijos metu studentas, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po pirmųjų dviejų studijų metų, o ištęstinių studijų atveju – pabaigęs pusę studijų programos, netenka valstybės finansavimo studijoms, jei jo vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu bendras kurso rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.