Universitetuose tarpsta akademinis nesąžiningumas, bakalauro, magistro darbų pirkimas. Tačiau už nesavarankišką darbą ir nusirašinėjimą aukštosios mokyklos studentų šalina vienetų vienetus. Sąžiningai studijuojantys jaunuoliai – kantriai tyli, o imituojantys mokymąsi – kovoja su... nepatikimais mokslo darbų pardavėjais, skelbdami jų duomenis specialiai sukurtame tinklalapyje mstats.eu.
Pasak duomenų bazės kūrėjų, per dieną konkrečiais magistro ar bakalauro darbų pardavėjais domisi ir jų duomenis svetainėje tikrina po 20-30 žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad tik tiek naudojasi galimybe už pinigus pirkti mokslo darbus, nes minėta svetainė vis dar naujiena.
Universitetuose arba nenorima pripažinti, kad nusirašinėjimas ir nesavarankiškas darbas – didelė ir nuolat auganti problema, arba iš principo atsisakoma kovoti su akademiniu nesąžiningumu, nes svarbiau išgyventi.
Nepašalino nė vieno
DELFI domėjosi, kiek pastaraisiais metais Mykolo Romerio universiteto (MRU) ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentų aukštąsias mokyklas privalėjo palikti dėl to, kad pirko mokslo darbus. Pasirodo, nė vienas.
„Įtarimų, kad žmonės nesąžiningai rašė darbus būta, tačiau bet kokiu atveju tai reikia įrodyti. Dėstytojai tik gali įtarti, kad nesugebėję darbų apsiginti studentai ar žmonės, kurių per gynimą pademonstruotos žinios buvo menkesnės, nei rašto darbe, dirbo nesavarankiškai“, – komentavo MRU atstovas spaudai Kęstutis Saldžiūnas.
Universiteto atstovo teigimu, kai kuriuose fakultetuose būna po 2-3 atvejus per metus, kai gintis darbų studentams nerekomenduoja bakalaurinių ar magistrinių vadovai, pastebėję, kad studentas dirbo nesavarankiškai ar neatsispyrė plagijavimo pagundai. Tokiais atvejais jaunuoliams patariama pataisyti darbus ir juos ginti kitais metais.
VDU laikinoji akademinių reikalų tarnybos vadovė Rimutė Kunigonienė neprisiminė nė vieno atvejo, kad dėl nesąžiningumo iš universiteto būtų pašalintas studentas.
„Viešai nebuvo nuskambėję, kad bakalauro ar magistro darbų būtų neleista gintis dėl to, kad žmonės juos pirko, tačiau, manau, jei ir buvo tokių įtarimų, dėstytojai tiesiog nerekomendavo studentams dalyvauti gynimuose. Jei dėstytojai ir nepastebi plagijavimo ar kitokio nesąžiningumo atvejų, recenzentai tikrai nepasigaili, o paskui studentas jau pats sprendžia – gintis jam darbą, ar atidėti kitiems metams“, – komentavo VDU atstovė.
Plagiatorių neišskiria ir VU
Duomenys apie studentus, kuriems dėl nesavarankiško darbo ar plagijavimo neleista ginti mokslo darbų, neišskiriami ir Vilniaus universiteto statistikoje.
Žinoma tik tiek, kad iš 5249 studentų, kurie 2010 metais ruošėsi ginti baigiamuosius darbus ar laikyti baigiamuosius egzaminus, dėl įvairių priežasčių, tarp kurių minimas ir nesavarankiškas bakalaurinio ar magistrinio rašymas, to padaryti neleista 60 studentų. Duomenys ne galutiniai, nes egzaminų sesija dar nesibaigė. Pernai tokių žmonių buvo 104 (iš 5973), užpernai 168 (iš 5725).
Šiemet baigiamųjų darbų neapgynė ar baigiamųjų egzaminų kol kas neišlaikė 66 (iš 5189) studentai, kuriems buvo leista ginti bakalaurinius ar magistrinius ir laikyti baigiamuosius egzaminus. Pernai tokių žmonių buvo 256 (iš 5869), užpernai – 209 (iš 5557).
Kreivų veidrodžių karalystė
Sąžiningai studijuojantys studentai žino apie darbus perkančius ir nusirašinėjančius studentus, tačiau viešai šios problemos nekelia. Atviresnę diskusiją pavyko aptikti tik DELFI teksto „Bakalauro darbą galima nusipirkti už 2000Lt., magistro – už 2100 Lt.“ 32447455 komentaruose.
Vienos skaitytojos žodžiais, dabar universitete nusirašinėjimas per sesiją labai klesti. „Daugiau nei pusė mano grupės žmonių ateina su „šperom“ ir dėstytojai ne visuomet juos pagauna. Žinoma ima pyktis. Dabar sunkmetis, pas mus stipendijos mokamos tik nuo 9.5, tai kodėl aš, sąžiningai viską besimokanti ir daranti pati, turiu nukentėti ir nebegauti stipendijos per tuos, kurie eina nesąžiningu keliu? Ir nusirašymas yra ne „mokėjimas prasisukti“ o tik pasiteisinimų ieškojimas nenorint rašyti. Tūkstančiai studentų dirba (tarp jų ir aš), tačiau studijos bet kokiu atveju turi būti pirmoje vietoje. O tie, kurie viską nusiperka dar neteisėtai užima TIKRŲ specialistų darbo vietas...“, – rašė mergina.
Kito DELFI skaitytojo nuomone, „kas perka darbus, perka stipendijas, finansuojamas vietas. O po to perka tarnybas... O po to valstybės pinigėlius į savo kišenę... Taip ir gyvuoja kreivų veidrodžių karalystė. Ir nieks nieko nepakeis, nes nieks nieko nenori keisti“.
Tačiau kita studentė klausė, ar ne naivu iš studentų tikėtis ypatingų darbų, „jei jie nuolat mokomi tik kalti ir kaip papūgos kartoti teorijas, temos „nuleidžiamos iš viršaus“, o dėstytojai nesivargina skaityti darbų?“
Pasigenda partnerystės ir kolegiško vadovavimo
Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis negynė nesąžiningų studentų, tačiau atkreipė dėmesį, jog Lietuvoje dėstytojai, dirbdami su studentais iš tiesų dažnai atlieka formalią funkciją – tikrosios partnerystės, kolegiško vadovavimo ir koordinuoto darbo kartu labai labai trūksta ir tai dar vienas iš probleminių studijų kokybės elementų.
„Kol aukštosios mokyklos nepradės kitaip žiūrėti į savo studentus, tol matysime ne tik akademinio nesąžiningumo problemas bet ir Lietuvos aukštąsias mokyklas apatinėse pasaulinių universitetų reitingų lentelės vietose“, - įsitikinęs DELFI pašnekovas.
Tačiau dėl plintančio mokslo darbų pirkimo, nusirašinėjimo ir plagijavimo, studentų atstovą labiausiai stebina pasyvi valdžios institucijų reakcija.
„Antrus metus iš eilės kalbame apie visišką abejingą prokurorų, kitų teisėsaugos institucijų poziciją, pasigendame aktyvesnio Švietimo ir mokslo ministerijos bei Seimo Švietimo ir mokslo komiteto vaidmens, kurie galėtų imtis teisinių priemonių, kad dabar laisvai prieinama viešoji informacija apie parduodamus bakalauro ir magistro darbus nebūtų prieinama, o ją skleidžiantys žmonės būtų patraukti bandžiamojon atsakomyėn, nes vien tokios informacijos skleidimas, mūsų požiūriu, yra teisės pažeidimas“, – sakė Vilniaus universiteto teisės fakulteto absolventas.
Minėtų institucijų pozicija dėl mokslo darbų pardavimo, D. Dikšaičio žodžiais, pasyvi: kol juodu ant balto neparašyta, kad daryti tokių dalykų Lietuvoje negalima, jie bejėgiai ką nors padaryti.
„Kitaip tariant, mes susiduriame su teisiniu formalizmu – jei nėra aiškaus sakinio teisės aktuose, atsakingos institucijos skėsčioja rankomis“, – konstatavo Lietuvos studentų sąjungos prezidentas.
- Kaip šioje situacijoje elgiasi patys studentai?
-Kai valstybės institucijos yra pasyvios, studentams atsiveria laisvė ir norintys šita laisve piktnaudžiauti, elgiasi, kad iš to gautų maksimalios naudos: vieni perka, kiti parduoda, treti iš to pelnosi geriau baigdami studijas ir turėdami iš to materialinės naudos.
Netiesiogiai nuo nesąžiningų bendrakursių nukentėjusių studentų reakcija kantriai pasyvi – kol kas per pasyvi, kad būtų galima kažką keisti pačių studentų bendruomenėje.
Tačiau mes neketiname nuleisti rankų – telksime studentų pajėgas stebėti interneto, viešą erdvę, organizuosime akcijas aukštosiose mokyklose, kad nepakantumo plagiatoriams ir nusirašinėtojams ar perkantiems mokslo darbus būtų daugiau.
Tačiau lygiagrečiai būtina dirbti su valdžios institucijomis, kad teisinės priemonės, kurios padėtų spręsti šią problemą ir kurių dabar nėra, atsirastų.
- Koks čia galėtų būti universitetų vaidmuo – bandėme rinkti informaciją, kiek už nesąžiningumą pašalinta studentų ir mums sunkiai sekėsi. Kodėl universitetai pripažįsta, kad problema egzistuoja, tačiau tarsi nesiima jos spręsti?
-Šis klausimas tiesiogiai susijęs su studijų kokybės problema Lietuvoje. Universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų pasyvumas dėl nusirašinėjimo ir mokslo darbų pirkimo rodo atsainų požiūrį į studijų kokybę.
Aukštųjų mokyklų reakcija turėtų būti žymiai aktyvesnė ir griežtesnė.
Nesavarankiškai dirbantys studentai nedemaskuojami ir nešalinami dėl poros priežasčių. Pirmoji – techninė. Tikriausiai ne visos aukštosios mokyklos turi galimybes identifikuoti plagijavimo ir nusirašinėjimo atvejų ir imtis priemonių. Nors, tai, tikriausiai, atsiranda ir todėl, kad trūksta valios.
Valios trūksta ir dėl to, kad studento buvimas aukštojoje mokykloje daugeliu atvejų susijęs su pinigais, tad aukštosios mokyklos, šalindamos studentus, nenori prarasti lėšų.
Tai – liūdnas faktas, rodantis, kad ne studijų kokybė, ne studijų skaidrumas svarbiausiais mūsų aukštosioms mokykloms, o išgyvenimas – išlikimas bet kokia kaina ir tai didelė problema.
- Tačiau ar dėstytojas, kuris yra bakalaurinio, magistrinio darbo vadovas, gali nepastebėti, kad žmogus dirba ne pats?
-Tai dar viena studijų kokybės problema, kurią kaip tik ir išryškina akademinis nesąžiningumas. Iš tiesų, kiekvienas studentas turi turėti darbo vadovą, tačiau praktiškai kontaktinių valandų skaičius yra labai mažas ir dažnai tiesioginio kontakto su studentu net nebūna.
Kitaip sakant, studentas pasirenka sau darbo temą ir su dėstytoju susitinka tik galutinėje fazėje, kai jau reikia parodyti, ką parašė. Tiesioginio kontakto kartais nėra arba jis minimalus.
- Kaip dar reiškiasi akademinis nesąžiningumas Lietuvos aukštosiose mokyklose?
-Tai ne tik nusirašinėjimas, rašto darbų pirkimas ir pardavimas, bet ir pasitaikantys atvejai, kai į egzaminą vietoje savęs studentai pasiunčia labiau dalyką išmanančius žmones, kurie jiems uždirba geresnį vertinimą. Tokių atvejų pasitaiko. Vėlgi, jie niekur nefiksuojami, bet patys studentai ir kai kurie dėstytojai neformaliuose susitikimuose pripažįsta, kad su tokiais ekscesais yra susidūrę.
- Ar dėstytojai ne pro pirštus žiūri į nusirašinėtojus?
-Dėstytojų elgsena keleriopa. Vieni iš tiesų linkę pasiduoti negarbingam žaidimui: nei patys dėl to suka galvą, nes studentus pratina būti atsakingais visų pirma prieš save pačius. Kitaip tariant, tokie dėstytojai nesistengia, kad atsiskaitymai būtų organizuojami tinkamai, kad nebūtų sąlygų nusirašyti, pagaliau nepasirūpina, jog pačios užduotys būtų parengtos taip, kad nusirašinėtojai nieko negalėtų padaryti.
Antra dėstytojų grupė į nesavarankiškai dirbančius žmones žiūri pro pirštus.
Trečią dėstytojų grupę vadintume konstruktyviausia, nes jie mokslo metų pradžioje susitaria su studentais dėl studijų tikslų. Kitaip tariant, kurso pradžioje deklaruoja, ko jie, kaip dėstytojai, atėjo į aukštąją mokyklą ir ko nori iš studentų, o tuo pačiu paklausia, kogi pastarieji atėjo į aukštąją mokyklą, ir ko jie nori.
Pirmoji tokia paskaita – dėstytojo kompetencijos dalis, tačiau Lietuvoje retas dėstytojas tokiu būdu pristato savo dalyką ir susipažįsta su studentais, išsiaiškindamas kiekvieno studijų tikslus.
Iš to kyla arba ne visos kitos problemos: jei studijų tikslai neaiškūs, studentai dirba dėl diplomo, o dėstytojai – kad gautų grašius. Natūralu, kad tokiu atveju paskatų nusirašyti ir imituoti studijų procesą atsiranda daugiau.
Šioje vietoje mes siūlome akademinį nesąžiningumą kalbėtis ir imtis realių veiksmų visas suinteresuotas grupes. Pirmiausia – akademinę bendruomenę: dėstytojus, studentus, aukštųjų mokyklų vadovus, paskui ir valstybės institucijas, nes finansuodama aukštąjį mokslą – studijų krepšelius – valstybė investuoja į studentus, kurie, imdami valstybės pinigus savo studijoms, neturėtų tomis investicijomis švaistytis: nusirašinėti, pirkti rašto darbų ar kitaip imituoti mokymosi.
Taigi, čia Švietimo ir mokslo ministerijos, teisėsaugos institucijų vaidmuo labai svarbus, nes plagijavimas – viešosios tvarkos pažeidimas. Ir jei prieš tai užmerkia akis teisėtvarka, politikai, ir žmonėms kyla klausimas: jei niekas nereaguoja, gal viską galima daryti ir viskas yra teisėta?
- Svarstoma, jog darbų pirkimo būtų galima išvengti, jei keistųsi studentų vertinimas – galutinį vertinimą žmonės gautų ne per egzaminą ar semestro pabaigoje pateikę vieną didelį darbą, bet po truputį, dirbdami ištisus metus. Ką apie tai manote?
-Mes jau porą metų kalbame apie kaupiamojo balo Lietuvos švietimo sistemoje įvedimą ir pastebime, kad vis daugiau aukštųjų mokyklų šitą žinių vertinimo principą pradeda taikyti: per studijų laiką, dalyvaudamas seminaruose, atlikdamas praktinius darbus, rašydamas kursinius ar kitu būdu, studentas iki egzamino gali „susirinkti“ ir į jį „atsinešti“ dalį vertinimo o likusius balus pelno per egzaminą.
Ši sistema gera tuo, kad skatina studentą nuolat dalyvauti studijų procese, o ne tik, kaip liaudyje kalbama, paskutinę naktį ruoštis egzaminui. Dėstytojas mato studento progresą, jo mąstymo, įgūdžių pasikeitimus, o galutinį vertinimą turi galimybę skirti per paskutinį egzaminą.
Būna atvejų, kad to net neprireikia: jei studentas visą semestrą demonstruoja pažangą, kartais priimamas sprendimas net netikrinti žinių egzamine, iš karto jam rašyti puikų vertinimą.
Vis dėlto, ši praktika Lietuvoje dar pavienė. Ten, kur ši sistema neveikia arba veikia ydingai, didžiausios paskatos elgtis nesąžiningai, nes pati aplinka suteikia per daug laisvės žmogui, o kuris iš mūsų ta teise sugebame naudotis tinkamai? Deja, dažnai daug kam tenka ją pažeisti, ir tai rodo mūsų sąmoningumo, bendros kultūros stygių.
Mano žiniomis, kaupiamasis balas taikomas daugumoje Vytauto didžiojo universiteto studijų programų, Kauno medicinos universitete, kai kuriuose Vilniaus universiteto studijų programose.
