Tarpžvaigždiniai objektai turėtų būti palyginus dažni svečiai Saulės sistemoje. Nors kol kas jų esame aptikę tik du, iš tiesų vienu metu jų čia lankytis gali milijonai. Jei pavyktų į tokį kūną nusiųsti zondą ir paimti mėginių, tai atvertų mums neišmatuojamus pažinimo klodus apie kitas planetines sistemas. Net ir nežinodami, iš kurios būtent sistemos objektas atlėkė, galėdami prisiliesti prie kitur susiformavusių mineralų galėtume neįsivaizduojamai praplėsti savo žinias apie planetų formavimosi dėsningumus ir savitumus.

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pagrindinis iššūkis zondo siuntimui – laiko skalės: tarpžvaigždiniai objektai į vidinę Saulės sistemos dalį atlekia neprognozuojamomis kryptimis ir juda dideliu greičiu, taigi laiko tarpas, per kurį galima juos pasiekti, gali būti vos keli mėnesiai. Įprastos kosminės misijos planuojamos ne vienus metus; akivaizdu, kad toks metodas šiuo atveju neveikia. Bet net jei parengtume zondų ir laikytume jų flotilę orbitoje, nusiųsti juos į pro šalį lekiantį svečią iš kitos sistemos gali būti sudėtinga. Vien orbitos korekcijų, reikalingų susitikimui, skaičiavimai įprastais metodais gali užtrukti savaites.
Dabar grupė mokslininkų pasiūlė alternatyvą – neuroniniais tinklais paremtą algoritmą, kuris tuos pačius skaičiavimus atlieka per sekundes. Metodas gali pradėti veikti vos aptikus tarpžvaigždinį objektą, o jo prognozės gerėja, gaunant vis tikslesnius duomenis apie objekto trajektoriją.
Tyrėjai išbandė metodą naudodami erdvėlaivių testavimo programinę įrangą ir nustatė, kad jis tikrai efektyviai pasiūlo orbitų korekcijas. Gretutiniame tyrime tos pačios tyrimų grupės nariai pasiūlė dar vieną tarpžvaigždinių objektų tyrimo būdą. Turint omeny, kad tokio objekto trajektorijos nenustatysime idealiai tiksliai pakankamai greitai, kad galėtume nusiųsti zondą tiksliai į objektą, geriau būtų siųsti ne vieną, o kelias dešimtis mažų zondų, kuriuos pozicionuotume įvairiose vietose, kuriose gali būti tiriamasis objektas. Tokiu būdu zondai apsuptų objektą iš visų pusių ir bent jau galėtų padaryti visą jo paviršių apimančių nuotraukų. Taip pat gerokai išaugtų ir tikimybė, kad bent vienas zondas galėtų paimti mėginių nuo objekto paviršiaus.
Tyrimų rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose: neuroninis tinklas – „Journal of Guidance, Control & Dynamics“, daugelio zondų paleidimo planas – „arXiv“.