Nuo Saulės nuolat pučia vėjas – energingų dalelių, daugiausiai protonų ir elektronų, srautas. Jis skirstomas į du komponentus: greitasis pasiekia apie 700 km/s, lėtasis – apie 400. Jau seniai žinoma, kad greitasis vėjas daugiausiai sklinda iš Saulės vainiko „skylių“ – zonų, daugiausiai arti žvaigždės ašigalių, kur Saulę gaubianti reta plazma pranyksta. Ten magnetinio lauko linijos nusidriekia nuo Saulės paviršiaus į atvirą kosmosą; išilgai jų judančios dalelės gali įgyti labai didelį greitį. Tačiau buvo neaišku, kaip dalelės pakyla nuo Saulės paviršiaus, kas joms duoda pirminį impulsą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Prieš porą metų aptikta galima priežastis – maži išsiveržimai, vadinami pikočiurkšlėmis. Bet tada jos aptiktos tik kelios ir nebuvo aišku, ar jų galios pakanka užtektinai dideliam dujų srautui paleisti iš Saulės. Dabar mokslininkai pateikė įrodymų, kad jų tikrai užtenka.
Naudodami „Solar Orbiter“ zondo duomenis, surinktus 2022 metų spalį ir 2023 balandį, jie aptiko gausybę pikočiurkšlių dviejose Saulės vainiko skylėse. Be to, jie susiejo šiuos išsiveržimus su Saulės vėjo savybėmis ties zondu, kuris tuo metu skriejo apie 40 milijonų kilometrų nuo Saulės – arčiau, nei Merkurijus. Tada paaiškėjo, kad iš vainiko skylių kyla ne tik greitasis, bet ir dalis lėtojo vėjo. Jo prigimtis iki šiol buvo dar mažiau aiški.
„Solar Orbiter“ taip arti Saulės priartėja maždaug dukart per metus; nagrinėdami vėlesnių praskridimų duomenis mokslininkai tikisi dar geriau išsiaiškint pikočiurkšlių savybes ir kaip jos prisideda paleidžiant Saulės vėją.
