Seniai žinoma, kad būnant kosmose, sutrinka astronautų regėjimas, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kodėl taip nutinka. Dabar mokslininkai, ištyrę grupės astronautų akis, rado keletą reikšmingų pokyčių, kurie padės atsakyti į šį klausimą ir galbūt rasti būtų poveikiui sumažinti.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tyrėjai pasirinko 13 astronautų – devynis vyrus ir keturias moteris – kurie apie pusmetį išbuvo Tarptautinėje kosminėje stotyje. Aštuoniems iš jų tai buvo pirmasis skrydis į kosmosą. Tiek prieš skrydį, tiek netrukus po jo tyrėjai išmatavo tris svarbius akių veiklos parametrus – akies obuolio tvirtumą, akispūdį (slėgį akies obuolyje) ir akispūdžio kitimo amplitudę dėl širdies plakimo. Visi parametrai po apsilankymo TKS sumažėjo – obuolio tvirtumas trečdaliu, akispūdis 11%, kitimo amplitudė – ketvirtadaliu.
Visi šie pokyčiai buvo statistiškai reikšmingi, taigi jų neįmanoma paaiškinti tiesiog atsitiktinėmis variacijomis. Suminkštėjęs akies obuolys reiškia, kad akis gali fiziškai sumažėti, kartais dėl to netgi atsiranda klostės tinklainėje. Penkiems astronautams pasireiškė dar vienas simptomas – choroido, akį maitinančių kraujagyslių sluoksnio, sustorėjimas.
Visus šiuos pokyčius galima paaiškinti tuo, kad mikrogravitacijos sąlygomis daugiau kraujo suteka į galvą, todėl akis labiau spaudžiama iš išorės. Be to, sustiprėjęs kraujo pulsavimas galvoje gali fiziškai apdaužyti akies obuolį ir performuoti kai kuriuos audinius jame. Nors bent vienas neigiamas simptomas pasireiškė 80 % astronautų, nei vienas iš šių pokyčių nėra tragiškas, ir per metus ar mažiau jų regėjimas grįžo į priešskrydinę būseną.
Tiesa, svarbu tai, kad misijos truko ne ilgiau nei metus; kol kas nežinome, kaip astronautų akis paveiktų ilgesnis buvimas mikrogravitacijoje, nes tiesiog nėra atlikta tokių bandymų. Naujieji atradimai padės suprasti, kaip mikrogravitacija sukelia neigiamus simptomus, o tai turėtų padėti sukurti būdus juos sumažinti arba išvis panaikinti.
Tyrimo rezultatai publikuojami IEEE Open Journal of Engineering in Medicine and Biology.
