Jaunas žvaigždes pirmus kelis milijonus metų supa dulkių ir dujų diskai, kuriuose auga planetos. Diskuose dažnai matomos įvairios struktūros, pavyzdžiui spiralinės vijos ar tarpai. Kai kurios iš jų greičiausiai žymi planetų augimo vietas, kitos kaip tik yra planetų gravitacijos sukelti pokyčiai. Iki šiol tokius diskus tyrinėjome tik keliuose žvaigždėdaros regionuose, kuriuose ultravioletinės spinduliuotės intensyvumas nėra aukštas, iki 100 kartų didesnis už intensyvumą Saulės aplinkoje.
Skaitmeniniai modeliai prognozuoja, kad stipresnė ultravioletinė spinduliuotė turėtų išgarinti protoplanetinius diskus, taigi derėtų patikrinti, ar taip nutinka ir realybėje. Dabar pirmą kartą tai padaryta. Naudodami ALMA submilimetrinių bangų teleskopą, astronomai atliko aštuonių protoplanetinių diskų Oriono sigmos spiečiuje stebėjimus.
Šiame spiečiuje yra ir masyvi žvaigždė, kurios skleidžiama ultravioletinė spinduliuotė diskus apšviečia 1000-10000 kartų stipriau, nei Saulės aplinkoje. Nepaisant to, net penkiuose diskuose aptikti tarpai ir panašios struktūros. Viename iš jų penki tarpai išsidėstę rezonansiškai, t.y. jei kiekviename jų yra po planetą, jų orbitų periodų santykiai labai artimi mažų sveikųjų skaičių santykiams – 3:2 ir 2:1. Taigi panašu, kad nepaisant ypatingai stiprios išorinės spinduliuotės, diskuose gali augti ir auga planetos.
Tiesa, vienas skirtumas nuo anksčiau stebėtų diskų pastebėtas – visi aptikti diskai palyginus maži, tęsiasi ne daugiau nei 50 astronominių vienetų nuo žvaigždės. Astronominis vienetas (AU) yra vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės; Neptūno orbita siekia 30 AU. Taigi gali būti, kad stipri ultravioletinė spinduliuotė daugiausiai paveikia mažesnio tankio išorinius diskų kraštus. Iš kitos pusės, tai gali būti ir diskų amžiaus efektas – Oriono sigmos spiečiaus amžius siekia 3-5 milijonus metų. Didesni diskai randami 1-3 milijonų metų amžiaus žvaigždėdaros regionuose. Detalesni šio ir kitų regionų stebėjimai padės išsiaiškinti skirtumą tarp amžiaus ir išorinės spinduliuotės poveikių.
