 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Pulsarai yra ypatingai greitai besisukančios neutroninės žvaigždės – masyvių žvaigždžių pomirtinės liekanos. Jie ne tik greitai sukasi, bet ir turi stiprų magnetinį lauką. Spinduliuotė, kylanti daugiausiai dėl magnetinių efektų, sklinda išilgai magnetinės ašies, kuri nesutampa su sukimosi ašimi. Taigi pulsaras tampa tarsi švyturiu, kurio šviesa sklinda dviem besisukančiais kūgiais. Jei vienas iš jų kartais atsisuka į Žemę, matome periodiškus žybsnius – iš čia ir pavadinimas.
Pulsarų žybsniai yra tokie reguliarūs, kad juos galima naudoti kaip laikrodžius, o nedideli nukrypimai nuo reguliarumo naudojami siekiant įvertinti erdvės iškraipymus, kuriuos sukelia gravitacinės bangos. Bet jos – ne vienintelis netolygumų šaltinis. Jonizuotos dujos tarpžvaigždinėje erdvėje iškraipo radijo bangas ir taip pat gali sukelti pulsarų signalų netolygumus. Dabar pristatyta išsamiausia tokių iškraipymų analizė.
Tyrėjai pasitelkė archyvinius 23 pulsarų radijo stebėjimus, atliktus „Arecibo“ teleskopu, ir įvertino jų mirgėjimą. Jį aprašyti galima kaip tipinius laiko tarpus ir dažnio intervalus, kuriuose matomi trumpi spinduliuotės paryškėjimai, kai pro jonizuotas dujas einančios bangos interferuoja tarpusavyje. Aptikti 38 žybsniai, kurių trukmės ir dažnio pločiai pasirodė didesni, nei prognozuoja Galaktikos tarpžvaigždinės medžiagos modeliai. Tai reiškia, kad ankstesni vertinimai, kiek pulsarų spinduliuotę iškraipo gravitacinės bangos, gali būti kiek per dideli. Tais atvejais, kai pulsare aptikta keletas žybsnių, jų savybės dažniausiai skyrėsi keletą kartų. Tai rodo, kad tarpžvaigždinės terpės savybės pastebimai kinta vos kelių metų laikotarpiu.
Artimiausiu metu tyrėjai ketina išplėsti analizę daugeliui kitų pulsarų – jų šiuo metu žinoma virš trijų tūkstančių. Tai padės ir pagerinti gravitacinių bangų signalų analizę, ir pagilinti žinias apie tarpžvaigždinės medžiagos savybes.
