Saulės vainikas yra milijono laipsnių temperatūros retos plazmos kevalas, gaubiantis žvaigždę. Magnetiniai laukai, kylantys iš Saulės gelmių, kaitina šią plazmą, o kartais sukelia ir išsiveržimus arba vainikinės masės išmetimus (coronal mass ejection, CME). Išsiveržimo metu dalis vainiko plazmos išlekia į kosmosą, taigi toje vietoje, iš kurios CME paleistas, vainikas praretėja ir pritemsta.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar pirmą kartą mokslininkai detaliai ištyrė, kaip į pritemusį regioną grįžta plazma. Jie išnagrinėjo ultravioletinių spindulių teleskopų duomenis, surinktus per keturis išsiveržimus 2011, 2012 ir 2019 metais.
Pirmi trys išsiveržimai nutiko arti praeito Saulės ciklo maksimumo, paskutinis – pačiame minimume. Iškart po išsiveržimo Saulės disko nuotraukose identifikuotas pritemęs vainiko regionas, kuris suskirstytas į smulkesnes dalis. Vėlesnėse nuotraukose nagrinėti to paties regiono ir jo dalių šviesio pokyčiai.
Trimis iš keturių atvejų regiono šviesis pradinį pasiekė per parą po CME. Tai įvyksta, nes aplink pritemusį regioną esančios vainiko magnetinio lauko kilpos išsiplečia į tuštumą, kartu atsinešdamos ir plazmą. Šis procesas iš pradžių vyksta sparčiai, vėliau sulėtėja. Stebint detaliau, kai kurios pritemusių regionų dalys išlieka tamsesnės net ir tris paras po išsiveržimo – jos įprastai yra pritemusių regionų viduryje.
Geriau suprasdami vainiko patamsėjimus ir jų raidą, mokslininkai galės geriau prognozuoti CME ir panašius Saulės išsiveržimus ir pateikti geresnes ilgalaikes prognozes apie jų keliamą pavojų Žemei bei mūsų kosminiams laivams ir astronautams.
