Ar Saulės ašigaliuose rasime sūkurių?

Planetų atmosferose dažnai aptinkame ašigalinius sūkurius. Jų yra ir Žemėje – juos riboja ašigalinės sraujymės, atskiriančios šaltą ašigalių orą nuo ramesnio vidurinių platumų, – ir dujinėse planetose. O ar yra kas nors panašaus Saulėje?

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.

Atsakymo kol kas neturime, nes iki šiol taip aukštai, kad pažvelgtų į žvaigždės ašigalius, buvo pakilęs tik vienas zondas „Ulisas“, kuris tris kartus pralėkė dideliu greičiu ir atsiuntė palyginus nedaug duomenų. Bet artimiausiais metais situacija turėtų pasikeisti: planuojamos įvairios misijos, kurios galėtų stebėti Saulės ašigalius, tą iš dalies galės daryti net ir dabar jau veikiantis „Solar Orbiter“ savo misijos pabaigoje.

Ruošdamiesi tokių misijų rezultatų apdorojimui, mokslininkai dabar pateikė prognozes, kaip gali atrodyti medžiagos judėjimas Saulės ašigaliuose. Pasitelkę magnetohidrodinaminį modelį – t. y. tokį, kuriame įtraukiamos ir hidrodinaminės jėgos, ir magnetinis laukas, – jie įvertino, kaip medžiaga turėtų judėti paviršiniame Saulės sluoksnyje arti ašigalio.

Yra žinoma, kad magnetinis laukas greičiausiai generuojamas nelabai giliai Saulėje, todėl toks „paviršinis“ modelis, tikėtina, gerai atkuria reikšmingas detales. Gautas rezultatas – aplink abu ašigalius, maždaug 55 laipsnių platumoje ir aukščiau, susidaro sūkurių grupė, kurių kas antras sukasi pagal laikrodžio rodyklę, kas antras – prieš ją. Laikui bėgant, sūkuriai artėja prie ašigalio, o jų skaičius mažėja, kol galiausiai lieka tik du sūkuriai prie pat ašigalio. Tai nutinka Saulės aktyvumo maksimumo metu, kai magnetinis laukas tampa stipriausias. Tada sūkuriai išnyksta ir ima formuotis naujas rinkinys. Proceso detalės glaudžiai susijusios su Saulės magnetinio lauko evoliucija.

Taigi duomenys apie realius sūkurius aukštai Saulėje pagerins žinias ir apie magnetinio lauko prigimtį bei kitimą aktyvumo ciklo metu, o tai leis geriau prognozuoti šio aktyvumo pasireiškimus – žybsnius, plazmos išmetimus ir panašius reiškinius, kurie gali kelti pavojų ir mums.

Tyrimo rezultatai publikuojami PNAS.