Tarpžvaigždinės dulkės daug kuo primena namines – tai irgi panašūs netvirti porėti junginiai. Kosmose jos daugiausiai sudarytos iš anglies arba įvairių silikatų. Kiek daugiau nei tūkstančio laipsnių temperatūroje dulkės išgaruoja, tad atrodytų, kad toks energingas reiškinys, kaip galaktikos branduolio aktyvumas, turėtų jas visur aplink sunaikinti. Visgi dulkių randama ne vienoje aktyvioje galaktikoje ir netgi gana arti branduolio.
Neretai tos dulkės yra polinės – aiškiai nesferinės ir išsirikiavusios panašia kryptimi; tą galima nustatyti pagal tai, kad jų skleidžiama ir praleidžiama spinduliuotė svyruoja panašia kryptimi – yra poliarizuota. Visgi iki šiol buvo nedaug žinoma apie polinių dulkių pasiskirstymą ir ryšį su kitais aktyvaus branduolio komponentais. Dabar astronomai užpildė šią spragą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pasitelkę „James Webb“ kosminį teleskopą jie išmatavo infraraudonosios spinduliuotės, kurią skleidžia dulkės, pasiskirstymą galaktikoje ESO 428-G14. Atmetus kitų šaltinių, pavyzdžiui šiltų dujų, skleidžiamą spinduliuotę, nustatyta, kad dulkės pasiskirsčiusios maždaug šimto parsekų regione aplink centrinę juodąją skylę, tačiau ne visomis kryptimis vienodai. Dulkių spinduliuotė stipresnė statmenai branduolį maitinančių dujų disko plokštumai ir lygiagrečiai dujų čiurkšlės krypčiai. Jų temperatūra gana aukšta – apie 120 kelvinų; įprastai tarpžvaigždinės dujos tesušyla iki poros dešimčių kelvinų.
Tyrėjų teigimu, dulkes greičiausiai įkaitina arba tiesiogiai aktyvaus branduolio spinduliuotė, arba čiurkšlės spindulių sukeltos smūginės bangos. Alternatyvus modelis, pagal kurį dulkes iš paties centro atneša ir energijos joms suteikia galaktinio masto tėkmė, atmestinas, nes aktyvus branduolis tam pernelyg blausus. Taigi čiurkšlės, kurių poveikis įprastai nagrinėjamas gerokai didesniu – dešimčių kiloparsekų ir daugiau – masteliu, gali būti pagrindinis energijos pernešimo iš juodosios skylės prieigų į šimto parsekų mastelį veiksnys.
Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.
