Veneros paviršiuje randama daugybė vulkaninės kilmės regionų, kurie supa kadaise egzistavusius ugnikalnius. Pastaruoju metu randama vis daugiau požymių, jog kai kurie ugnikalniai gali būti aktyvūs ir šiandien. Dabar pateikti tvirčiausi tokio teiginio įrodymai. Mokslininkai juos gavo, nagrinėdami „Magellan“ zondo radaro stebėjimų duomenis.
Venera / NASA nuotr.
Stora Veneros atmosfera sugeria regimuosius, infraraudonuosius ir ultravioletinius spindulius, todėl jos paviršiaus stebėjimams pasitelkiamos radijo bangos. Kol kas išsamiausias tokio pobūdžio tyrimas buvo atliktas prieš daugiau nei tris dešimtmečius, kai aplink Venerą skraidė NASA zondas „Magellan“. 1990 ir 1992 metais jis nuskenavo didžiąją dalį planetos paviršiaus, o gautų nuotraukų skyra siekia 150 metrų vienam pikseliui.
Abu skanavimai daryti labai panašia radaro konfigūracija, taigi jų gautus atvaizdus galima beveik tiesiogiai palyginti. „Beveik“ tai todėl, kad nuotraukas reikėjo pakoreguoti, atsižvelgiant į skirtingus kampus, kuriais paviršių pasiekė radaro spinduliai vieno ir kito skanavimo metu.
pokyčių – uolienų šiurkštumo ir mineralinės sudėties – paaiškinimas yra naujos lavos, išsiliejusios per 16 mėnesių intervalą tarp pirmojo ir antrojo stebėjimų, tėkmė.
Jei sustingusios lavos storis panašus į tipinį Žemėje, šie ugnikalniai galėjo išmesti iki, atitinkamai, 25 ir 38 kubinių kilometrų lavos per metus. Tai daugiau, nei visos Žemės ugnikalniai kartu sudėjus, kurie kasmet išmeta apie 20–25 kubinius kilometrus.
Lyginami stebėjimai apėmė tik 16 proc. Veneros paviršiaus, taigi bendras vulkanizmas kaimyninėje planetoje gali būti net šešis kartus didesnis. Nors tai tik viršutinės ribos, iš šių rezultatų galima daryti išvadą, kad Veneros ugnikalniai aktyvūs ir šiandien, o jų bendras intensyvumas bent jau palyginamas su Žemės.
Planuojamos naujos Veneros misijos maždaug po dešimtmečio galės patikrinti, ar planetos paviršius reikšmingai pakito nuo zondo „Magellan“ laikų ir leis patikslinti, kiek lavos išsilieja visoje planetoje.
