Jau kurį laiką žinome, kad prieš 10 milijardų metų Paukščių Takas prarijo apie 10 kartų mažesnę galaktiką, vadinamą Gaja-Enceladu. Pastaruoju metu aptikta kito, naujesnio susijungimo pėdsakų. O dabar mokslininkai nustatė, kad būtent pastarasis susiliejimas atnešė mūsų Galaktikai didelę dalį halo žvaigždžių (esančių srityje, kuri supa pagrindinę matomą galaktikos dalį – past.).
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kiekviena galaktika auga jungdamasi su kitomis. Nors tai ne vienintelis augimo būdas, susiliejimai yra vienas svarbiausių. Po susijungimo galaktikoje lieka įvairių žvaigždžių srautų, kurie dar milijardus metų gali būti identifikuoti pagal cheminę sudėtį ir žvaigždžių judėjimo trajektorijas.
Pirmą kartą naujausio Paukščių tako formavimosi metu įvykusio susiliejimo požymiai aptikti 2020 metais. Tada, nagrinėdami „Gaia“ teleskopo duomenis, astronomai pastebėjo, kad žvaigždžių pasiskirstymas galaktikos pakraščiuose yra „susiraukšlėjęs“. Raukšlės – pusapvaliai sutankėjimai – atsiranda, kai grupė žvaigždžių skrieja beveik radialia orbita (tai objekto, kuris juda tiesiai nuo centrinio taško arba link jo, kelias – LRT) Paukščių Take. Kiekvieną kartą pasiekusios didžiausią nuotolį nuo centro, jos apsisuka, o apsisukimo vietoje jų susikaupia daugiau. Kiekvienas apsisukimas nutinka vis arčiau centro, todėl kaskart sukantis atsiranda nauja raukšlė.
Pagal raukšlių skaičių tada tyrėjai nustatė, jog jas sukūręs susiliejimas greičiausiai įvyko prieš 1–2 ir ne daugiau nei prieš tris milijardus metų. Dabar, remdamiesi naujausiu „Gaia“ duomenų paketu, tyrėjai nustatė, kad paskutinio susiliejimo raukšlėms galima priskirti net penktadalį visų Paukščių Tako halo žvaigždžių, judančių ta pačia kryptimi, kaip diskas (hale yra ir šiek tiek žvaigždžių, judančių priešinga kryptimi). Tuo tarpu Gajos-Encelado galaktikos, kurią kadaise prarijo Paukščių Takas, žvaigždžių palikimas, panašu, yra mažesnis ir galimai žymi ne vieną didelį, o keletą mažų susiliejimų.
Taigi galima daryti išvadą, jog Paukščių Tako istorija nėra tokia rami, kaip atrodė – vietoje vieno stambaus susiliejimo prieš 10 milijardų metų dabartiniai duomenys rodo buvus keletą senų susiliejimų ir stambų prieš vos kelis milijardus. Aišku, gerėjant duomenims, ir šis scenarijus gali keistis.
Tyrimas čia.
