Itin arti Saulės paviršiaus priskridęs Europos kosmoso agentūros (EKA) zondas „Solar Orbiter“ itin detaliai nufilmavo nuolat besikeičiantį karštojo kūno kraštovaizdį. Šis vaizdo įrašas užfiksuotas 2023 m. rugsėjo 27 d. Tuo metu kosminis aparatas buvo maždaug trečdalyje Žemės atstumo nuo Saulės, skelbia EKA.
Saulė / NASA Saulės dinamikos observatorijos nuotr.
Šviesiausi Saulės regionai yra maždaug milijono laipsnių Celsijaus temperatūros, o tamsi medžiaga – vėsesnė.
Apatiniame kairiajame kampe matomos ryškios dujos, kurios per Saulę nutiesia švelnius, į nėrinius panašius raštus. Šis reiškinys vadinamas vainiko „samanomis“ (angl. coronal moss).
Horizonte iš Saulės atmosferos į viršų kyla dujų smailės, vadinamos spikulėmis (angl. spicules). Jos gali siekti iki 10 000 km aukštį.
Taip pat vaizdo įraše užfiksuotas ir nedidelis išsiveržimas (angl. small eruption). Pastarieji įvyksta tada, kai vėsesnė Saulės paviršiau medžiaga pakyla į viršų, o paskui krenta žemys. Visgi reikėtų neapsigauti dėl žodžio „nedidelis“: šis išsiveržimas yra didesnis už Žemę, tačiau Saulės masteliais – vis dar ne pats didžiausias.
Taip pat matomas ir „vėsus“ vainikinis lietus (angl. coronal rain) (tikriausiai mažiau nei 10 000 °C). Jis atrodo tamsus šviesiame didelių vainikinių kilpų (apie milijono laipsnių karščio) fone. Lietų sudaro į atmosferą pakilę didesnio tankio plazmos grumsteliai, kurie dėl gravitacijos poveikio krenta atgal į Saulę.
Saulė / NASA Saulės dinamikos observatorijos nuotr.
Mokslininkai teigia, kad sudėtingos Saulės paviršiaus dinamikos stebėjimai gali padėti atsakyti į klausimą, kodėl Saulės atmosfera yra daug karštesnė už jos paviršių – tai ilgametis Saulės fizikos paradoksas.
Paieška archyve
